Švytėdama ta pačia LTV „Labo ryto“, LNK „Auksinės savaitės blykstės“ laikų šypsena, Živilė pasitaiso akinius juodais rėmeliais: „Nuo nuolatinio sėdėjimo prie kompiuterio akyse migla ėmė darytis, tad juos ir užsidėjau. Nauja šukuosena? Kad visai ne... Kirpčiukai jau ne pirmas mėnuo, nuo Naujųjų išvakarių. Sėdėjau pas kirpėją, jutau, kaip žemėn lekia sruogos. Ji ramino: „Viskas čia labai gerai.“ Paskui pažiūrėjau į veidrodį ir netekau amo. Bet pamažu įpratau, o ir kirpčiai atauga. Aną savaitę visai netyčia draugų pakviesta užklydau į sušių gamybos vakarėlį – kad supuolė fotografai: naujas įvaizdis! O jis nei naujas, nei ką. Tiesiog mažai į renginius vaikštau ir labai juos renkuosi. Nors ir dirbdama televizijoje neidavau visur, kur kviesdavo.“
Kaip tave, iš ekrano pažįstamą, sutiko departamento kolektyvas? Nesulaukei replikų: „Ką ta fyfa čia veikia“?
Gal iš pradžių šurmulio kiek buvo – juk natūralu, kiekviename darbe žmonės iš pradžių turi apsiuostinėti, apšilti. O paskui viskas – ne kitaip nei ankstesnėse mano darbovietėse. Juk televizijose irgi apstu moterų... Jei esi viešumoje ir nors kartą gyvenime skaitei interneto komentarus apie save, niekas tavęs nebegali nustebinti. Užsigrūdini, užsiaugini storą odą, atsirenki žmones, su kuriais bendrauji, kurių nuomonė svarbi. Negi nervinsies mąstydama, ką apie tave mano kiekvienas praeivis. Išprotėtum. Departamente tiesiog dirbu savo darbą, semiuosi patirties, neabejoju, ji gyvenime pravers.
Negi nervinsies mąstydama, ką apie tave mano kiekvienas praeivis. Išprotėtum.
Kaip sugalvojai ten įsidarbinti? Laimėjai konkursą?
Nesu valstybės tarnautoja, todėl konkurso į šią vietą nebuvo. Mane susirado, pasiūlė. Pagalvojau: kodėl gi ne?..
...ir tapai ministerine poniute, su kolegėmis darbo kabinete gurkšnojančia kavutę?
Na, nereikia taip! Tik niekada panašiose įstaigose nebuvusiems atrodo, jog niekas ten nedirba. Rinkodaros skyriuje, kuriam priklausau, visi nuolatos užsisukę, bėga, lekia. Būna momentų, kai nieko nespėjam, nebežinom, prie ko pirmiausia pulti. Kiti dar dirba po kelis, turi pagalbininkų, o mano pareigos – vieno žmogaus. Kai darbai užgriūva, stengiuosi nepasiduoti emocijoms, viską protingai susidėlioti. Esu atsakinga už pranešimų spaudai rengimą, departamento projektų viešinimą, užsienio žurnalistų viešnages Lietuvoje ir daug kitų dalykų.
Išgerti kavos, jei jau apie ją klausi, pabendrauti išties turiu su kuo. Smagu, kad kiekvienoje darbovietėje randu žmonių, kurie ilgam lieka draugais. Aišku, televizija ir departamentas – visai kiti pasauliai. Kai dirbi televizijoje, gali išeiti vidury dienos susitikti su kuo reikia, planuoti savo gyvenimą ir darbą laisviau – svarbu tik, kad nufilmuotum, sumontuotum, įrašytum laiku. Susisukai anksti – esi laisvas, užtrukai – sėdėsi kad ir per naktį.
Departamente jau niekur nepalakstysi, turi būti pasiekiamas, kabinete, nes nežinia, kam ko prireiks būtent tą minutę, kada koks žurnalistas skambins. Negaliu, kaip kad anksčiau, viduryje darbo dienos eiti sportuoti, kai sporto klubai apytuščiai. Dabar išvis juose nebesilankau, nes tektų po oficialios darbo dienos su kitomis moterimis aerobikos salėse kilnoti kojas viena kitai į nosį. Labai laukiu, kada atšils. Tada vėl sau smagiai bėgiosiu Vingio parke.
Nekankinu savęs, kad man kas nors nepatinka, kad esu įsprausta į rėmus – juk rėmus dažniausiai nusistatome patys viduje, o ne nubrėžia darbdaviai, aplinkybės. Be to, nieko nėra pastovesnio už laikinumą.
Aštuntą ryto jau būni kabinete. Keliantis praverčia „Labo ryto“, rytinės „M–1“ laidos patirtis?
Kadaise į „Labą rytą“ važiuodavau taip anksti, kai Vilniaus gatvėmis dar tik taksistai riedėdavo. Kur ne kur stotelėse matydavau pirmųjų troleibusų laukiančius susisukusius žmogelius. Dabar – normaliai, aštuntą jau daug kas į darbus skuba. Gyvenu netoli, tad didelių spūsčių išvengiu. Vis planuoju, kad atėjus pavasariui imsiu vaikščioti pėsčia. Žiemą neprisiverčiau. Per daug ekstremalu.
Pakeitus darbą, matyt, teko keisti ir drabužių spintą. Juk su kūrybiškai laisva žurnalisto apranga į departamentą nepavaikščiosi...
Teko, teko... Jei numatyti susitikimai, susirinkimai, turiu deramai atrodyti. Būdavo, stoviu prie spintos: suknelė darbui per trumpa, bliuzelė irgi netinka. Turėjau įsigyti keletą kelnių, švarkų.
Kaip santykiai su plunksnos broliais? Esi jau kitoje, nebe klausiančiųjų, o atsakančiųjų, barikadų pusėje.
Su žurnalistais bendrauju puikiai. Juk daugumą pažįstu – kartu dirbome, mokėmės. Vedžiau ne vieną spaudos konferenciją ir tikrai niekad nesijaučiau kitoje barikadų pusėje, kažkur aukštam departamento bokšte.
Kartą buvo situacija, kai gavusi žurnalisto klausimus išsyk supratau, jog jie – ne visai skirti mums. Bet pagalvojau, jog reikėtų kolegiškai padėti, imti ir atsakyti. Vieną, kitą kolegą paklibinau, paprašiau: „Žmonėms reikia.“ Atsakėm. Sulaukiau elektroninio laiško, jog žurnalistas norimus atsakymus gavo kitur, tad mūsiškių nebereikia. Atrašiau, kad tokiais atvejais būtų galima ir įspėti, nebūtume taip gaišę.
Ko per šiuos mėnesius jautiesi netekusi, ką atradusi, išmokusi?
Pastarąjį kartą tiesioginiame eteryje dirbau per „Metų automobilio“ apdovanojimų ceremoniją. Ir to virpuliuko, adrenalino tikrai niekas nepakeis. Ilgiuosi jo, bet suvokiu, jog dabar – kitas etapas. Juk ir televizijoje ne visada dirbau darbus, nuo kurių širdis dainavo. Tekdavo ir visokių kitokių. Nekankinu savęs, kad man kas nors nepatinka, kad esu įsprausta į rėmus – juk rėmus dažniausiai nusistatome patys viduje, o ne nubrėžia darbdaviai, aplinkybės. Be to, nieko nėra pastovesnio už laikinumą.
Dėmesys? Jo gaunu ne mažiau. Į elektroninio pašto dėžutę „Facebook“ vis eina gerbėjų laiškai. Juokingiausia, kai prašo „sugrįžti pas mus“. Tik neparašo kur... Išties – kur? Pažiūrėsim, minčių yra visokiausių.
