Siūlo kavos, vaišina šokoladu ir susižavėjęs vis gėrisi ja – mažesne, smulkesne nei ekrane, bet tokia pat dailia, linksma, besišypsančia ir... atpažįstama net nelietuviams. Malonus dėmesys – smagu. Bet Živilė puikiai žino, kad populiarumas turi ir išvirkščiąją pusę.
Kartais „Auksinėje blykstėje“ Živilė klapsi akimis ir koketuoja, puikiai įsijautusi į „blondinės“ kailį. Juk kai kuriuos pašnekovus taip prakalbinti daug lengviau. O ir laidai suteikia naujų spalvų. Prie jos pavardės, ko gero, dažniausiai lipdoma „seksualioji“ ar „įspūdingo biusto“, bet niekada – „raštingiausia įžymybė“, nors televizijos ir scenos žmonėms surengtą lietuvių kalbos konkursą laimėjo visai neseniai.
Tereikia Živilei išsikraustyti iš kartu su buvusiu draugu turėtų namų, ir ši žinia apskrieja spaudą keliskart skambiau nei perėjimas iš vieno televizijos kanalo į kitą. Vakarėliuose paparacai ją fotografuoja ne tik dėl to, kad graži ar žinoma – visiems rūpi, kas stovi šalia. Gal naujas mylimasis? Su keliais pramogų pasaulio liūtais „piršta“, TĄ žmogų ji sugebėjo nuo visų nuslėpti. Net ir ilgai sekusiems, ant sniego gulėjusiems fotografams padaryti gerų jos ir dainininko Edgaro Lubio–Amberlife (27) nuotraukų nepavyko. Šiai dėmesio bangai nuslūgus, užgriuvo nauja – dėl praėjusiame „Laimos“ žurnalo numeryje išspausdintos meniškos nuotraukos, kurioje ji apsinuoginusi, ir tą padarė dėl kilnaus tikslo – projekto „Mylėk savo kūną“. Paskui internete atsiradusi šios fotosesijos interpretacija, faktų iškraipymas įskaudino puikiai pramogų pasaulio taisykles žinančią, nuo komentarų stora oda save saugančią žurnalistę.
Keista, kad tokia subtili nuotrauka galėjo sukelti tokių atgarsių. Gal taip nutiko todėl, kad žvaigždžių gyvenimas nuobodus, niekas nieko nebeiškrečia?
Pasiūlymų fotografuotis apsinuoginusi sulaukiu dažnai, bet atsisakau, nes nematau prasmės. Argumentas, kad pasenusi turėsiu į ką pasižiūrėti, manęs neveikia. Šiuo atveju labai ilgai galvojau ir sutikau, kad atkreipčiau dėmesį į didžiulę problemą, dėl kurios daugelis užsimerkia. Pati turiu paauglę sesę. Džiaugiuosi, kad ji yra sveiko proto, nekankina savęs norėdama atitikti kokį kūno šabloną, kurį viršeliai, visokie kalendoriai perša kaip tobulybę. O kiek suaugusių moterų dėl to badauja, pjausto, darko save!
Atrodo, apsidraudžiau visaip, kad tos nuotraukos neatsidurtų internete, o tik žurnale „Laima“, kurį pati susidomėjusi skaitau. Žinau, kad tai – solidus leidinys, kurį mėgsta inteligentiški žmonės. Bet rankos nusviro, kai viename interneto portale pamačiau perfotografuotą žurnalo puslapį ir prie jo tekstą, visai nesutampantį su fotosesijos idėja. Viskas sumaišyta su purvais. Jokios „Mylėk savo kūną“ misijos. Gaila, kad ką nors darai gražiai, o lieka... Įsiaudrinau, bet paskui nurimau: šiandien toje rubrikoje esu aš, rytoj – kitas. Protingi žmonės juk paskaitė žurnalą ir viską suprato. Beje, jau tą patį vakarą internete informacija buvo pakeista. Pagaliau matėsi užrašas, jog tai – specialus projektas, o ne „Vaškytė parklupo prieš fotoobjektyvą“.
Ši bjauri istorija parodė, kad krizė – ir žmonių kišenėse, ir smegenyse. Jei interneto portale žurnalistas nieko daugiau neveikia, tik galvoja, kaip lygioje vietoje sukurti skandalą, laukia, kol kokia semkelė įkris, iš kurios galės priskaldyti visą lauką saulėgrąžų... Aišku, nuo to apsisaugoti neįmanoma. Būna, vartau kokį žurnalą: o, mano citata! Nors gyvenime su autoriumi nesikalbėjau. Pati į panašius dalykus nebereaguoju. Bet tą sunku suprasti artimiesiems, kurie nėra žurnalistai, turi normalias profesijas... Žinau, kur einu – daryti matomo darbo. Ir kiekvienas, įsijungęs televizorių, gali pasakyti, ar gerai atrodau, kalbu, elgiuosi. Visi tokie drąsūs, kieti komentuoti, nes žino, kad nėra atgalinio ryšio – niekas nemato ir negirdi.
Baisu nukentėti nuo kolegų, kurie gali šantažuoti, grasinti. Replikuosi, kad pati kalbinu žmones, kartais visokių dalykų jų klausiu. Taip, mano darbas klausti. Ar laidoje yra ribos, tabu? Taip. Juk pagal situaciją matau, kas žmogų skaudina. To neklausiu ar klausiu atsargiai. Sąmoningai nenoriu nieko užgauti. Juk nesame ta lietuviška publicistika, kai sėdi ir skaičiuoji pašnekovo ašaras. Be to, jei žmogus nenori eiti į laidą, niekas netempia jo per prievartą. Nebudžiu prie namų, nekišu mikrofono tarp durų. Neseku nieko privačiuose vakarėliuose...
Kaip kad jūs buvote sekami?..
Tąkart jaučiausi labai nesmagiai, kad tie „sekėjai“ sugadino vakarą mano draugams, o jie čia visai niekuo dėti. Sėdėjo visi išpūtę akis ir nežinojo, ką daryti: kažkas stebi, fotografuoja. Ir kas iš to? Pridarė nuotraukų per stiklą, kur nieko nematyti, paskui raudonais ratais siluetus apvedė. Gal kitiems tokie dalykai smagūs, padeda jaustis žvaigždėmis, susireikšminti. O mane erzina. Tikrai nesijaučiu išskirtinė, ir draugai su manimi bendrauja ne kaip su žvaigžde. Pavadina taip tik norėdami per dantį patraukti.
Susidraugavusi su kitu garsiu žmogumi žinojai, kad jumis visi domėsis.
Na, taip, nepabėgsi nuo to. Bet gali viską pasakoti arba nepasakoti nieko. Kiekvienas pasirenka. O tai, kad dirbi televizijoje ir dėl to esi Lietuvos nuosavybe, yra nesąmonė. Žmogus juk turi teisę į privačią erdvę. Kitus ten įsileidi, kiek nori. Neatlapoji durų: „Žmonės, užeikit, pažiūrėkit, kaip aš gyvenu.“ Tokiais atvejais, kai tampi persekiojamas, kiekvienam svarbios teisės į privatumą kaip ir netenki.
Niekada nesmerkiu tų, kurie pasakoja spaudai apie asmeninį gyvenimą, fotografuoja namus, sodus, vaikus. Tai jų pasirinkimas. O aš to nenoriu. Ir pati sprendžiu, ką daryti su asmeniniu gyvenimu. Juo labiau kad jame yra ir kitų žmonių. Jei einu į renginį su seserimi, iškart jai pasakau, kas ir kaip vyks, bus fotografų ar ne. Ji viešumo visiškai nenori.
Niekam to nelinkiu, bet panašių situacijų buvo ne kartą, kai žinomi žmonės pasipasakojo apie nuostabius tarpusavio santykius, kavą į lovą, o netrukus atsakinėjo jau į kitokius žurnalistų klausimus, kodėl idilė subyrėjo, vienas ir kitas pasuko į šoną, ką darys su savo vaiku, turtu ir namu, kurį visiems aprodė – buvo išfotografuota, kur kokia vaza stovi. Geriau jau daugiau asmeninių dalykų pasilaikyti sau ir juos saugoti nuo viešo vertinimo. Kad paskui nereikėtų viešai teisintis.
Neįsivaizduoju kitos pramogų pasaulio poros, kurios nebūtų „pagavęs“ paparacas renginyje, gatvėje...
Kai nori apsaugoti savo gyvenimą – saugai. Ir, kaip matai, kartais netgi pavyksta. Kur eiti, kokį variantą pasirinkti, galima susitarti. Taip, nesirodome renginiuose, bet juk jie – mikroskopinė mano gyvenimo dalis. Vakarėliai – tikrai ne vienintelė vieta, kur galima nueiti. Nėra taip: užsidariau urvelyje, užkamšiau visas ertmeles ir nekvėpuoju, kad tik niekas neišgirstų, jog viduje tūnau. Gyvenu normaliai, bet kai žinau, kad vienoje ar kitoje situacijoje sulauksiu nepageidaujamo dėmesio, to paprasčiausiai vengiu. Kartais ramiau kur nors neiti, o ne eiti.
Bet yra kitų būdų patenkinti kolegų smalsumą. Pavyzdžiui, dainininkai Erica Jennings ir Jurgis Didžiulis apie svarbiausius gyvenimo įvykius informuoja pranešimais spaudai.
Na, taip, jiems tai būdas išvengti perdėto paparacinimo, gandų. Žmonės nutaria kurti šeimą, apie tai informuoja, paskui praneša apie nėštumą, vaikus. Toks jų pasirinkimas.
Po šio garsiojo vakaro pasirodžiusi žinutė, kad jūs su Edgaru – drauge, tavo tėvams, sesėms nebuvo lyg perkūnas iš giedro dangaus?
Vidurinioji sesuo buvo toje kompanijoje, su kuria vakarojome. Mano tėvai – protingi žmonės, su jais bendraujame artimai, tad į pastarųjų mėnesių „skandalus“ reagavo normaliai. Aš jiems viską paaiškinau. Kas vyksta mano gyvenime, šeima žino tikrai ne iš spaudos. Tėvai niekada nesiguodė, kad Skuode, kur užaugau ir tebegyvena šeima, dėl manęs sulaukia kokių nors replikų. Mano mama – mokytoja. Mokykloje visi apie viską pasišneka. Mokytojų kolektyvui esu kaip ir jų vaikas – juk tiek metų mane matė, mokė. Visi gražiai stebi ir vertina, ką darau.
Ar kada turėjai naudos iš to, kad tave pažįsta iš veido, žino vardą?
Tik gyvenimiškos smulkmenos. Būna, lengviau patenku, kur kiti negali, ar gaunu tai, ko kiti negauna. Kartą rašydamas baudos kvitą policininkas tarsi atsiprašė: „Nepykit, tikrai negaliu jūsų paleisti.“ Raminau: „Tik darykit savo darbą.“ Patyriau puikių emocijų filmuodama televizijos projekto „Auksinė širdis“ nominantus. Pamato mane, jiems toks įspūdis, džiaugsmas, nori kartu nusifotografuoti, prašo autografo, linkėjimų vaikams parašyti. Taip smagu kitam dovanoti džiugią, įsimintiną akimirką. Čia tokia pinigais neįvertinama moralinė nauda.
O kai „išlipi“ iš ekrano, kas, be taip saugomo asmeninio gyvenimo, teikia daugiausia džiaugsmo?
Artimieji, draugai, kelionės, kinų tapyba, maisto gaminimas, automobiliai. Jei kas pasiūlytų, apsipirkti kosmetikos parduotuvėje ar perlėkti nauju automobiliu, nemirktelėjusi pulčiau į mašiną. Aišku, neinu į autoservisus, nesidomiu, ką ten meistrai nupjauna ar sujungia, bet automobiliai, greitis, lenktynės mane labai traukia. Vasarą vedžiau „Omnitel 1000 km lenktynes“ Palangoje, paskui – tiesioginį koncertą. Priėjau prie scenos pajuodusi tiesiogine prasme, nes laiką leidau prie mašinų, ūžiančių variklių. Draugė užsipuolė: „Kaip atrodai! Stovėtum sau graži kur ant žolės, o dabar prilipus ten, kur tepalai, motorai...“ Pati stengiuosi vairuoti saugiai, be reikalo nelakstyti. Per kiek laiko nuvažiuoju į Skuodą? Nesakysiu, mama skaitys (juokiasi).
Gaila, mano kinų tapybos mokytoja Elena Voverienė retai būna Lietuvoje. Jos vyras – diplomatas. Ji per atostogas veda pamokas ir vėl išvyksta. Galėčiau tapyti namuose – turiu priemonių, bet neprisėdu, tam reikia ypatingos nuotaikos ir auros. O ateini į studiją ir trims valandoms visiškai „atsijungi“. Taip išvalau smegenis tik sportuodama. Labai laukiu, kol atšils, bus galima bėgioti. Nuo centro nubėgu iki Vingio parko, apsuku ratą, grįžtu. Man labiausiai patinka tas momentas, kai, atrodo, viskas – krisiu, mirsiu, amen, bet tuoj atsiranda antrasis kvėpavimas. Labai gera save nugalėti.
Kulinarijai lieka mažai laiko. Nevalgau mėsos, todėl dažniausiai gaminu daržoves, žuvis – sveiką, lengvą maistą. Pribarstai prieskonių, viskas kvepia, gardu. Perku daug kulinarinių knygų, man patinka skaityti apie valgį, domėtis, bandyti receptus. Aišku, jei tiek gaminčiau, kiek knygų privelku į namus... Na, bet ateis laikas, kai sėdėsiu su vaikais, tada kepsiu, čirškinsiu, išradinėsiu, tobulinsiu receptus, darysiu fejerverkus virtuvėje kaip Beata Nicholson.
Ir kada gi numačiusi tą „sėdėjimą su vaikais“?
Būna žmonių, kurie viską suplanuoja ir, kas baisiausia, viskas įvyksta pagal jų planą. Bet aš į tą kategoriją nepatenku. Mano gyvenimas – ne absoliutus chaosas, bet meniška netvarka. Kaip ir mūsų profesija. Niekada negyvenu tik šia diena, galvoju ir apie ateitį. Šeima atrodo svarbiau nei darbai, karjera. Aišku, profesija šiuo atveju nedėkinga – kolegoms sezono pradžioje juk nepraneši: sveikinkit, nuo rytojaus einu į dekretines. Kartais pamąstydavau: tuoj trisdešimt, reikia susiimti. Bet jei anksčiau sukursi šeimą, tikrai nereiškia, kad būsi laimingesnis. Sakoma, vaikai patys pasirenka tėvus. Gal yra tiesos. Belieka laukti.
Vis dėlto ar kada galima tikėtis atviro interviu, kuriame prabilsi ir apie širdies reikalus?
Nesakau „niekada“. Jei ką pažadu, dažniausiai viskas apsiverčia aukštyn kojomis.
Televizijos sezonas – į pabaigą. „Auksinė blykstė“ liks? Profesinė sritis nevirs aukštyn kojomis?
Artėjanti vasara tradiciškai – atostogos be pinigų. Visa Lietuva išgyvena krizę dabar, o televizijos žmonėms nerimas dėl darbo įprastas. Tam tikra prasme mums krizė prasideda po kiekvieno sezono. Pavasaris, gražu, viskas žydi, o tu vis galvoji ne kaip čia pailsėti, bet kaip bus rudenį. Tikiuosi, dar laikysimės ta pati susigyvenusi kompanija. „Auksinė blykstė“ tikrai ir trečią sezoną galėtų gyvuoti, kai ką atgaivinus, pridėjus. Dirbti nepabodo – pašnekovai keičiasi, o ir tų, kurie ateina trečią kartą, taip pat galima sugalvoti, ko naujo klausti. Tik spėk viskuo domėtis!
