Šventės dieną muzikologė dirbo – Panevėžio rajone darė interviu su pašnekovais savo laidai „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“.
„Kuo toliau, tuo mažiau laiko lieka gimtadieniams – tąkart grįžau visai naktį. Gimtadienį pažymėjome montuodami laidą, viena moteris net mėsos pyragą iškepė. Blogai, nes anksčiau gimtadieniai vykdavo visada gausiai – ateidavo visi mano studentai, būdavo ne mažiau kaip 50 žmonių. Buvau prisipirkusi didžiulių puodų, pati viską gamindavau...“ – prisimena šiuo metu antrą romansų knygos „Aš iš meilės gavau džiovą“ leidimą ruošianti Z.Kelmickaitė.
Moteris prisipažįsta jau du metus dėl įvairiausių priežasčių neturėjusi atostogų ir esanti priversta vis atidėlioti savo planus nuvykti į Izraelį ir taip mėgstamą Lotynų Ameriką.
„Kaip norėčiau gauti „atkatą“ ir kur nors išvykt, pakeliauti... Norėčiau kartais nieko neveikti, pajūry šiltai pabūti. Dar vienas dalykas – gavau dovanų kuponą, ant kurio šeši žmonės pirty pavaizduoti. Dieve, nežinau, kur jį nukišau, gal kada panaudočiau“, – juokiasi trumpam į svajones nuklydusi muzikologė.
Šiuo metu dirbate Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, radijuje, televizijoje, vis dar teisėjaujate projekte „Triumfo arka“... Ar neketinate sulėtinti gyvenimo tempo? Apie jus rašoma, kad kartais miegui pasiliekate tik tris valandas...
Aš vis ketinu tas apsukas sumažinti, bet kol kas jos nemažėja. Ir dabar redakcijoje buvau pusvalandžiui numigusi kaip kūdikis. Redaktorė pasakė, kad aš esu žmogus, turintis labai švarią sąžinę, jei taip sugebu (šypsosi).
Esate sakiusi, kad nemėgstate bambeklių, nuolat kuo nors nepatenkintų žmonių. Kas jums padeda išsaugoti gerą nuotaiką?
Aš esu labai pozityvus žmogus. Niekada negalėčiau dirbti žiniasklaidoje, kuri bando žmogų „išdurti“, iš žmogaus pasityčioti – man visai tie dalykai neįdomūs. Jei pamatyčiau pro kaimyno duris bėgantį prarūgusį kisielių, niekam apie tai nepasakyčiau – juk tai ne mano reikalas ir gal tai nutiko netyčia. Man įdomūs dalykai yra tai, kaip žmogus gyvena, ką ir kodėl jis veikia, bet žmogaus užkaboriai man ir lieka užkaboriais. Jie turi likti tam žmogui. Esu mačiusi tokių žmonių, kurie atėję į svečius puola atidarinėti visas dureles ir klausinėti „o kas čia?“. Aš gyvenime taip nedaryčiau. Stengiuosi prie žmogaus, savo laidų pašnekovo prieiti su baltomis pirštinėmis. Kiekvienas žmogus yra dievo tvarinys ir į jį reikia žiūrėti su pagarba, o jei jis man nepatinka – viešai kedenti jo plunksnų neketinu. Tik dievas gali nuteisti kitą žmogų.
 |
| LTV nuotr./Zita Kelmickaitė |
Jūsų laidų herojai – nekasdieniai, įdomūs žmonės. Kur randate tokių herojų?
Per savo gimtadienį važiavau į Panevėžio rajoną, Klimbalės vienkiemį. Tos vietos kaimu nepavadinsi – gražus, šiuolaikinis, moderniai įrengtas namas. Vykau pas moterį, kuri parašė knygą apie duonos kepimą. Aš tikėjausi vištų sumyniotos moteriškaitės, o čia, pasirodo, jauna, graži, moteris, kuri su šeima pabėgo iš miesto, gražioje vietoje pasistatė namą, o dabar net į parduotuvę nebeužsuka nusipirkti duonos kepaliuko – viską kepa pati. Ji sakė: „Aš noriu, kad mano vaikai lauktų kepamos duonos“. Vieną dieną jie laukia duonos su svogūnais ir graikiškais riešutais, kitą dieną ji savo vaikams kepa bananinę duoną, dar kitą dieną šeimyną pamalonina duona su lašinukais ar raugintais kopūstais. Sėdėjom su kūrybine grupe liežuvius iškorę: kaip toks jaunas žmogus turi tokios gražios patirties? Aš noriu balsu rėkti: ne tik sukliuręs, pragertas kaimas, bet kaimas yra ir gražus, modernus, jaunas, žavus, su senomis tradicijomis.
Kaip manote, ar bėgant metams lietuviškos tradicijos, folkloras išliks?
Aš manau, kad viskas išliks, galbūt tik kitomis formomis. Mano pirmo kurso studentai jau nebemoka kalbėti tarmiškai. Aš nesu sutikusi tokių žmonių, kurie spjautų į kaimą ir sakytų, kad jam neįdomu, kaip jo proseneliai kalbėjo. Atvirkščiai – esu sutikusi daug tokių, kurie tuo stebisi ir žavisi. Jauno žmogaus savybė – internetinis infantilumas. Jaunas žmogus mano, kad paspaudęs mygtuką jis gali būti žiniuonis, bet taip nėra.
Ko pasisemiate, mokotės iš savo studentų?
Nepasakyčiau, kad pastaruoju metu ko nors daug pasisėmiau. Pastaruosius trejus metus jie mane liūdina, nes jų pačių liūdnos akys, jie labai pasimetę. Daugelis jaunų žmonių pamatė ir pajuto, kad jiems patiems tenka įvertinti savo jėgas, atsakyti į klausimus, „Kas tu žmogau esi?“, „Kas tu būsi?“. Žmogus nusivilia pamatęs, kad negali būti puikus atlikėjas, pianistas, geriausiu atveju jis bus muzikos mokytojas. Tuomet tenka apsispręsti, nes šiais laikais nebelieka „šiltų“ vietų, kuriose galima gauti didelius pinigus, kur galima pasislėpti. Šiandien reikia dirbti, eiti su kirviu ir kapotis, parodyti, ką sugebi padaryti. Man niekas neįrodys, kad kada nors nebereikės gerų santechnikų ar batsiuvių. Ponai, tik dirbkite ir visi jūsų lauks išskėstomis rankomis!
Kodėl ši situacija per pastarąjį laiką taip pakito?
Gal mūsų gyvenimas tam sudarydavo sąlygas tam. Anksčiau nereikėdavo rinktis savo gyvenimo – tave paskirdavo į darbą. Šiandien išeini plikas nuogas – gauni išsilavinimą, bet pats turi ieškoti darbo. Veikia sutarčių mechanizmas, žmogus visą laiką būna laikinas. Tas laikas, kai galėdavai gyventi vienoje vietoje iki pat pensijos, negrįžtamai praėjo.
 |
| LTV nuotr./Zita Kelmickaitė |
Kaip jūs pati reagavote, kai buvote priversta rinktis darbą radijuje, televizijoje arba narystę Vilniaus miesto savivaldybės taryboje?
Aš norėčiau turėti savo filmavimo kamerą, turėti finansinę galimybę važiuoti per Lietuvą ir fiksuoti žmones... Tai yra vertybė, tai yra istorija. Praeina laikas ir tų žmonių nebelieka, o dabar tą gyvenimo atkarpą galime pagriebti už uodegos, parodyti gražią šeimą, talentingus vaikus, sumanų žmogų – visus tuos atskirus gyvenimo tarpsnius, suklijuoti juos kaip gražiausius albumo lapelius... Todėl šioje vietoje man net nekilo klausimas. Keista tik tai, kad taikomi dvigubi standartai: nelabai supratau, kodėl man reikėjo pasirinkti, jei Seimo nariai dabar gali vesti laidas. Čia jau klausimas...
Esate itin veikli moteris. Ar pastaruoju metu randate laiko pomėgiams, pavyzdžiui, maisto gaminimui?
Labai mėgstu ir moku gaminti maistą, bet dabar tam visai nebelieka laiko. Jei tik turiu laisvą šeštadienį, visada važiuoju į turgų, visko prisiperku, paskui einu kaip kupranugaris, o žmonės juokiasi, kad nešu tiek pirkinių, lyg penkis vaikus turėčiau. Man smagu, nes aš žinau tą kioską, kuriame vieninteliame yra labai skani Marijampolės duona, o kitoje vietoje pas Galiną nusipirksiu obuolinio sūrio, kitur nusipirksiu marinuotų agurkėlių, dar kitoje vietoje – krapų, ridikėlių, mėsytės, lašinių... Maisto gaminimas man yra vienintelis moteriškas darbas, kuris man labai patinka, kurį labai mėgstu ir darau su įkvėpimu, su didžiausiu azartu.
Ką veikiate likusiu laisvalaikiu?
Per savaitę aš turiu pusę laisvos dienos ir kartais jos metu miegu ir niekur nenoriu išeiti iš namų. Reikia visomis išgalėmis stengtis, kad būtų kitaip, kad atsirastų laiko sau ir kitiems žmonėms. Daug kas sako: „oi, bus dar to laiko“. Laiko nebus – kiekvieną sekundę žmogus eina senyn, laikas lekia ne stirnos šuoliais, o švysteli šviesmečiais ir jo nebelieka. Pagauti laiką už uodegos neįmanoma, bet reikia stengtis kiekvieną akimirką nugyventi turiningai.
Mano laisvalaikis susijęs su profesija – tai koncertų, spektaklių, festivalių lankymas. Reikia sutikti, kad Vilniuje renginių pasiūla yra tikrai didelė. Neseniai buvo konkurso „Sidabriniai balsai“ peržiūra, ten dalyvavo iš visų kraštų suvažiavę vokaliniai ansambliai. Visi rėkia: „Krizė, krizė!“. Nieko panašaus. Visi žmonės, kurie dainavo, tie ir tebedainuoja. Yra tik vienas dalykas, didžiausia mūsų tragedija: mes nenorime iškelti pozityvių dalykų, mes nenorime pasidžiaugti. Mes turime pagirti kits kitą, pasidžiaugti vieni kitais, paraginti, paskatinti.
O jei gyvena du lavonai ir kiekvienas vos vos dvėsuoja, tada nesuprantu, kodėl tokie žmonės gyvena šalia vienas kito. Vis tiek į dvigulį grabą jų neguldys.
Ar į tuos koncertus ir spektaklius vaikštote viena ar su bičiulių kompanija?
Aš visur vaikštau viena. Niekada nebuvau būrio žmogus. Aš ir būdama studentė mėgdavau visur vaikščioti viena ir niekada negalvodavau, kad kur nors neisiu, nes neturiu su kuo.
Ar turite daug draugų ar daug pažįstamų?
Su laiku draugų gretos mažėja... „Draugas“ – labai didis žodis. Ištikimų draugų, kuriems gali paverkti ant peties, kuriais galėtum pasikliauti yra vos keletas. Reikia dėti visas pastangas, kad jų neišbarstytum. Draugystę reikia penėti kaip duonos raugą, visą laiką įpilti miltų: buvimo kartu, pasikalbėjimo. Mes dabar vis mažiau šnekamės, vis mažiau besusitinkame. Tai yra labai blogai, pasakymas „oi, neturiu laiko, bėgu“, yra labai baisus. Kur tu nubėgsi? Mes visi bėgame tik į vieną vietą, mus visus vienodai užkas. Dar gali sudeginti ir išbarstyti Nidos kopose. Viena draugė juokėsi: „Kam ten barstyti, paskui koks Jonas ar Petras mano tarpupirščiuose ritinėsis“ (juokiasi).
Esate sakiusi, kad nesuprantate posakio „už vyro kaip už mūro“. Kas jums atstoja tą mūrą?
Žmogus pats turi atstoti mūrą, turi viską daryti savomis jėgomis. Aš noriu tikėti žmonėmis, žmonių dora, žmonių išmanymu, žmonių tvirta nuostata. Baisu yra tokie žmonės, kurie plūduriuoja ir kai tik būna naudinga gali išversti kailį.
Ar esate patyrusi tokių momentų, kad šalia savęs pasigestumėte kokio nors žmogaus?
Jei žmogus yra vienas, jo visada klausia, ar jis nesijaučia vienišas. Aš niekada nesijaučiu vieniša. Juk puikiai žinoma, kad galima gyventi šeimoje, bet jaustis labai vienišam. Jei vyras su žmona nesišneka savaitėmis, nesikalba su vaikais, jie jaučiasi dar baisiau vienišesni. Nesuprantu, kaip žmogus gali būti vienišas, kai visas gyvenimas aplink jį kunkuliuoja. Reikia stengtis gyvenime prie ko nors prisidėti, bent pirščiuką kur nors įmerkti ir jau būsi ne vienišas.
Vadinasi, niekada nepasvajojote, kad būtų gerai atsukti laiką atgal, nepavyti šalin kokio kavalieriaus?..
Ne ne ne! Nereikia jokių atsukimų. Nebent galėtumėte atsukti atgal mano trisdešimtmetį, būtų labai smagu: būčiau jaunesnė ir būčiau plonesnė, štai ir viskas.
Dažname interviu jūsų teiraujamasi apie feminizmą. Ar pati save laikote feministe?
Aš neakcentuoju nei to žodžio, nei tos temos. Aš tik esu labai savarankiškas žmogus ir norėčiau, kad ir šalia manęs būtų savarankiškas žmogus. Man taip nenutiko, tai yra kaip yra (juokiasi).Žmonės turi vienas kitą girdėti, žmonės negali vienas kitą engti, būti šeimininku ar prisitaikėliu. Man patinka savarankiški vyrai, kurie turi savo profesiją, turi savo nuomonę, kurie nėra „popadiniai“, nes tokie vyrai labai neįdomūs. Labai gražu, kai susitinka du lygiaverčiai žmonės ir suremia ragus, kai žmogus girdi kitą žmogų ir turi kuo užsiimti. O jei gyvena du lavonai ir kiekvienas vos vos dvėsuoja, tada nesuprantu, kodėl tokie žmonės gyvena šalia vienas kito. Vis tiek į dvigulį grabą jų neguldys.
