Kita vertus, šiais metais išmokau prisitaikyti ir gyventi lanksčiai. Kad šis karantino laikotarpis būtų labiau praturtinantis ir ne toks slegiantis, aš nusprendžiau tau parašyti savo mylimiausių, kiek netradicinių filmų rekomendacijas, kuriuos privalo pamatyti kiekvienas! Šiuos filmus verta pamatyti ne tik todėl, jog jie yra šedevrai, bet ir todėl, kad jie atmerkia akis ir keičia požiūrį. Tad... leiskime šiems filmams mus įkvėpti ir ugdyti mūsų toleranciją, užuot teisiant.
Pirmoji mano rekomendacija yra romantikams ir svajokliams – „Saldus lapkritis“. Filme susiduria dvi visiškai priešingos asmenybės – bohemiška Sara, gyvenanti absoliučiai laisvai ir nepriklausomai, bei Nelsonas – ne itin laimingas ir kiek sutrikęs darboholikas, kurio karjera ir asmeninis gyvenimas, prieš pat sutinkant Sarą, ima slysti iš po kojų. Sara išsirenka vyrą ir su juo gyvena lygiai mėnesį, mokydama jį gyventi negalvojant apie materialius dalykus, taip jį savotiškai „gydydama“. Jokių įsipareigojimų, jokių pykčių, tik kūnui ir sielai malonūs žaidimai.
Nelsonas pažada neįsimylėti Saros, bet vieną dieną, lapkričio pabaigoje, jis stovėdamas prie gatvės turgaus suvokia: „Lapkritis – tai viskas, ką žinau, ir viskas, ką noriu žinoti. Gyvenimas niekada nebus geresnis ar saldesnis nei tai.“
Norėčiau sakyti, jog „Saldus lapkritis“ yra apie pabaigas, bet jei tai sakyčiau, meluočiau, nes būtent šis filmas moko, jog kai kas vis tik yra amžina. Taip pat šis filmas primena žmogiškąsias vertybes ir moko nebeskubėti, nustoti galvoti, kad mes esame nemirtingi. Sustoti ir suvokti, koks gražus pasaulis mus supa, kodėl mes tuo nesimėgaujame.
„Maldos už Bobį“. Klysta tie, kurie sako, jog šio filmo siužetas sukasi apie Bobį – paauglį, kuris nepajėgdamas išlaikyti paslapties apie netradicinę orientaciją pasipasakoja savo konservatyviai šeimai, o patyręs savo vaikino išdavystę, tėvų daromą spaudimą ir norą „išgydyti“ jį nuo šios baisios „ligos“, nusižudo. Sakau tai, nes šis filmas yra ir apie Bobio šeimą. Apie itin konservatyvią motiną, besistengiančią suprasti Bobio pasirinkimus ir norą būti laimingam, tačiau aklas tikėjimas religija ir Biblija jai trukdo palaikyti savo sūnų, kuris galiausiai prieina savižudybės slenkstį.
Šis filmas turėtų būti itin aktualus šeimoms, kuriose auga asmenys, priklausantys LGBTQ+ bendruomenei. Taip pat šis filmas yra lyg Lietuvos veidrodis, nors ir pastatytas Amerikoje.
Sakau tai tik todėl, kad ši juosta atskleidžia, kaip nenorima suprasti, skubama teisti, aklai tikima nuogirdomis, stereotipais ir religija. Visa tai užveria visus kelius į meilę, į supratimą, kad Bobis visuomet toks buvo, nuo pat vaikystės. Gaila, kad Bobio mama taip vėlai tai pripažįsta, bet nuo tada ji atranda savo misiją – siųsti šią žinutę viso pasaulio mamoms ir tėčiams, auginantiems netradicinės orientacijos sūnus ar dukras.
Kita mano rekomendacija – „Kareivio mergina“. O rekomenduoti šį filmą noriu, nes jame atradau labai daug savęs. Tiksliau, baimę, kad manęs niekas nemylės, nes esu translytė mergina, ir viltį. Mat šio filmo pagrindinis veikėjas Baris atsitiktinai nusižiūri moterį, kai po savo dienos tarnyboje apsilanko bare, kuriame vyksta nakties karalienių (angl. „Drag Queens“) pasirodymai. Jis tik vėliau sužino, kad ji – translytė.
Realiais faktais paremtas siužetas kaip mat įtraukia į uždrausto romano pinkles, kurios apipintos ryžtinga meile, jausmingu seksu, paslaptimi ir, galiausiai, patyčiomis, kai Bario kolegos ima „užuosti“, kodėl jis vis pasprunka iš tarnybos.
Šis filmas ne tik apie norą mylėti, bet ir apie neteisybę. Bandymus pasipriešinti ir situacijos bejėgiškumą, kai mus supa norintys tarnauti šaliai nusikaltėliai.
Įdomiausia tai, jog besidomėdama šio filmo apžvalgomis atradau tikrąją šio filmo istoriją ir pasakojimą, pagal kurį ir buvo pastatytas filmas. Calpernia.com puslapyje radau pranešimą – žudikas Justinas Fisheris, 1999 metais liepos 4-ąją brutaliai daužęs Barį, iki kol šis mirė, 2006-aisiais buvo paleistas iš kalėjimo ir dabar gyvena laisvėje.
Translytė moteris Calpernia rašo: „Daugiau niekada nemačiau Bario po Liepos 4-osios.“ Kad Baris nužudytas, ji sužinojo kitos dienos rytą, per televizijos transliuojamas ryto žinias. Savo tinklalapyje ji prašo žmonių neklausinėti jos realiame gyvenime apie Bario nužudymą ir sako, kad „Kareivio mergina“ nėra tik filmas. Tai realus, skausmingas ir nepamirštamas gyvenimo įvykis.
Pabaigai pasilikau klasiką. Tai filmas „Kuprotas kalnas“, kuriame pasakojama kvapą gniaužianti istorija apie dviejų niekam nereikalingų kaimo kaubojų gyvenimus, kurie pamažu vienas kitą įsimylėjo, ir tai tapo didžiausia jų paslaptimi. Visa tai vyksta laukinės gamtos fone, tarp miškų ir kalnų, jiems patiems nesuvokiant ir neįstengiant paaiškinti šios gyvuliškos abipusės traukos vienas kitam.
„Džekas beviltiškai ir nepaaiškinamai troško susigrąžinti tą tolimos vasaros ant Kuproto kalno akimirką, kai Enis priėjo iš už nugaros ir prisitraukė jį artyn. Tai buvo toks tylus apsikabinimas, numaldantis jų bendrą, bet visai nekaltą alkį“, – ištrauka iš Annie Proulx knygos „Kuprotas kalnas“ (kurią taip pat rekomenduoju paskaityti, o jei nori, jog atsiųsčiau – susisiek su manimi), pagal kurią ir buvo pastatytas minėtasis filmas.
Tai drąsi istorija, liūdnai gražus pasakojimas apie neįmanomą meilę, dėl kurios labiausiai nustebo tie, kurie ją patyrė. Mat kaubojų gyvenime meilė tarp vyrų netoleruojama.
Na, o koks yra tavo rudens filmas? Pasidalink su manimi savo rekomendacijomis komentaruose.
