L.Rimkevičienė su Žmonės.lt skaitytojais pasidalijo mintimis apie šią akciją:
„Šiandien man ypatingas gimtadienis. Ir ne tik todėl, kad gavau pievą gėlių, o todėl, kad pati dovanojau gėles, gražiausius pavasario žiedus – visų žiedų karalienei.
Per savo gimtadienį puošti Aušros vartų altorių – ar gali būti gražesnė dovana? Šiandien Aušros vartai pražydo neužmirštuolėm, tulpėm, beržais ir net mėlynojais!
Progos tam buvo net dvi. Šiandien prasidėjo Gailestingumo kongresas, Aušros vartai taps daugelio maldininkų, o taip pat svarbių svečių iš Vatikano maldos vieta. O aš nuo šiandien kviečiu visus jungtis prie akcijos „Marija težydi“.
Gėlių motyvas apskritai labai gražiai atsikartoja Lietuvos valstybės istorijoje. Man patys gražiausi ir jautriausi dokumentinio kino kadrai iš Sąjūdžio laikų yra filmuoti lėktuve, kur du verkiantys vyrai, pro skrendančio lėktuvo duris mėto gėlių glėbius ant rankomis susikibusios gyvosios Baltijos kelio grandinės. Tai buvo tikras Dievo palaiminimas!
Iš vaikystės ryškiausiai pamenu legendą apie Gedimino pilies statybas, kai Krivis Krivaitis paskelbė, jog tam, kad pilis būtų neįveikiama ir Lietuva galinga, reikia paaukoti mergaitę, kuri taip mylėtų Tėvynę, jog pati sutiktų būti užritinta pamatiniu pilies akmeniu. Tokia mergaitė atsirado, ji pati stryktelėjo į pamatų duobę ir su lauko gėlių puokšte rankose linksmai žvelgdama į viršų laukė tos akimirkos kada bus paaukota. Tačiau krisdamas akmuo mergaitės nepalietė, tik išmušė pievų gėles jai iš rankų, įspausdamas jas į nepajudinamą pamatinį pilies akmenį. Žyniai suprato, kad Dievui mergaitės nereikia, jam reikia tik jos gėlių. Pievų gėlės tapo auka dievams už galingą ateities Lietuvą.
Dažnai ateinu į Aušros vartus Vilniuje aplankyti Marijos. Man tai ypatinga vieta ir ne tik dėl keletą amžių čia karaliaujančio stebuklingojo Gailestingumo motinos paveikslo. Aušros vartų Marija saugo sostinės gynybinę sieną, o taip pat vienintelius išlikusius vartus į Vilnių. Kadaise tai buvo Medininkų vartai, ypatingai reikšmingi Lietuvai. Carinės okupacijos metu, kilus ginčui tarp Vilniaus stačiatikių ir katalikų dėl paveikslo kilmės šie vartai tapo pasipriešinimo Rusijos imperijai simboliu. Vėliau pirmojoje lietuviškoje spaudoje Ostra Brama buvo pradėta vadinti nauju lietuvišku pavadinimu – Aušros vartai. Manoma, kad tai buvo sąmoninga asociacija su tuomet atgimusiu tautiniu sąjūdžiu. Atgavus Nepriklausomybę Aušros vartuose už Lietuvą meldėsi Popiežius Jonas Paulius II.
Lankydamasi čia, aš visgi dažnai pasigesdavau Lietuvos, ir ne tik todėl, kad dažniausiai čia gali sutikti vien turistus. Norėtųsi čia, kaip kitose šventovėse matyti daugiau šeimų, tos gražios augančios Lietuvos. Ir dar, visada norėjosi papuošti Mariją ne palmių šakom ir atvežtinėmis gėlėmis, o atnešti į Aušros vartus Lietuvos pievų, miškų ir darželių žiedų, kad stebuklingoji Gailestingumo motina sužydėtų Lietuva ir už Lietuvą. Kad atėjęs čia visada matytum kuo Marijos žemė dabar žydi. Gegužė – Marijos, atgimstančios gamtos ir žiedų mėnuo. Todėl pasiūliau Aušros vartų klebonui surengti akciją „Marija težydi“, kurios metu kviesime žmones ateiti su gėlių žiedais ir maldom už Lietuvą į Aušros vartus, ir mes iš jų sukursime puokštes, kurios papuoš stebuklingąjį paveikslą.
Tikiu, kad iki rudens šalnų, Lietuva pražydusi Aušros vartų Marija, jau keletą amžių sauganti sostinės vartus ir gynybinę sieną, išgirs mano ir visų prisidėjusių maldas ir į Lietuvą pagaliau atkeliaus tikrasis pavasaris, nušvis stebuklinga aušra. Todėl labai kviečiu visus padovanoti maldų žiedus Marijai. Vardan tos! Marija težydi!“
