– Reveka, neseniai pasidalinai itin atviromis savo kūno nuotraukomis. Kas paskatino tokiam drąsiam poelgiui?
– Noriu būti atvira, nuoširdi ir žmogiška su savo sekėjais. Šių laikų problema yra socialiniuose tinkluose demonstruojamos tik gražios nuotraukos iš kelionių, vakarėlių, fotosesijų ir kuo reprezentatyviau pateikiamos žmonių asmenybės. Tačiau vis mažiau rodoma kasdienybė. Šiomis dienomis, rodos, jau darosi „gėda” būti savimi, be glamūrinio įvaizdžio. Aš dažnai įkeliu į stories natūralių video iš savo gyvenimo, daugiausiai be makiažo. Ir net pasakoju asmenines savo gyvenimo detales. Dėl to ir įkėliau pasikeitimų nuotraukas, kad gimdžiusios arba atsikračiusios daug svorio merginos nesijaustų vienišos. Žmogus, visų pirma, yra toks, koks jis viduje. O dažna moteris, turinti vaikučių, įsivaro kompleksą net bendraujant, būtent dėl išvaizdos „trūkumų“.
– Bet ar tikrai buvo reikalas gultis ant operacinio stalo?
– Iš tikrųjų daug kas sakė „ko tau čia operuotis, gražiai atrodai“ ir tą priėmiau kaip komplimentą, jog puikiai moku išsirinkti tinkamus drabužius savo minusų maskavimui. Tačiau tik dabar nebegėda dėl to, kas po drabužiais. Aš noriu mylėti save ne 60, o visu 100 procentų ir pagaliau būtent taip jaučiuosi. Man tikrai buvo reikalinga operacija. Aš noriu gyventi jau dabar, noriu pasitikėti savimi, jaustis laiminga, o ne nuolat kompleksuoti. Laukti nebuvo kada, aš norėjau džiaugtis gyvenimu, atrodyti gražiai būdama dviejų nuostabių sūnų mama.
– Ar nebuvo galima figūros sutvarkyti su sportu ir sveika mityba?
– Ar bent įsivaizduojate, kaip tą padaryti su dviem mažais vaikais, darbais, lėkimu stengiantis užsidirbt duonai be vyro, be palaikymo. Taip, būdavo labai daug patarimų – „mityba + sportas“. Gerai. Klausau. Tik kada? Kai turiu vaikus, turiu išskalbt rūbelius, pamaitint, nuvest į kiną, žaidimų aikštelę; kada, kai turiu dvi įmones, darbuotojų, per metus nuvažiuoju po 90 000–100 000 km? Kada man ir ką balansuot? Jei manikiūrui vos randu laiko, sekmadieniais dažniausiai. Na bet gerai, tiesos yra, sportas ir sveika mityba svarbu. Susilaikiau nuo ėdimo, svoris krenta, lieka oda, ką daryt? Kur ją sukišt? Paslėpt? Tai, ačiū Dievui, sukaupiau pinigų ir atsirado galimybė atlikti pilvo plastiką, rankų korekciją. Apie planuojamą operaciją paskelbiau soc. tinkluose. Tada vėl iš šono komentavo „neišsigalvok, kam čia tau ta operacija? Gerai yra.“ Hm, iš kur jūs žinot, kas po drabužiais? Ir ypač, ar bent nutuokiat kaip aš jaučiuosi? Žinojau, kad jei operuosiuos, tai ne be reikalo.
– Ar nebijojai?
– Ar nebijojau būti laiminga? Sau graži? 110% nebijojau. Man baisiau būti nepatenkinta savim, kaip buvo iki operacijos, kuri kardinaliai pakeitė mano savijautą, pasitikėjimą savimi. Suteikė naujos motyvacijos sportui, prisilaikyti mitybą, bent tiek, kiek galiu. Juk XXI amžius, nieko nėra neįmanomo. Ilgai apie tai galvojau. Ilgi apmąstymai ir įvairios rekomendacijos šiek tiek prisidėjo prie mano pasirinkimo, kur kreiptis. Pasirinkau Dr. Roką Bagdoną, labai šiltas ir malonus žmogus ir labai aukštos kompetencijos plastikos chirurgas. Puikiai susišnekėjome, ir jau po pirmų konsultacijų nekantriai laukiau didžiosios dienos.
– Kokią operaciją tau atliko?
– Operacija buvo dviguba: riebalų nusiurbimas nuo rankų, pilvo, pjautas odos perteklius, siūtas raumuo, operacijos metu dar rado bambos išvaržą, ją taip pat pašalino… Žodžiu, atlikta pilna pilvo rekonstrukcija ir rankų nusiurbimas.
Revekos Devolskytės plastinių operacijų rezultatai – galerijoje:
– Ar teko iškęsti daug skausmo dėl grožio?
– Visų pirma, jokie skausmai nėra baisūs lyginant su laime, džiaugsmu, meile sau. Nebuvo jokių komplikacijų, rezultatas pranoko visus lūkesčius absoliučiai, esu laimingiausia moteris! Jaučiuosi sau labai graži! Po lygiai paros jau stojausi per dieną, po 2 parų važiavau namo 200 km. Nepavyksta man ilgai gulėti lovoje, tai praėjus 17 dienų po operacijos jau gyvenau pilnu tempu ir dirbau.
– Ar jau matai galutinį rezultatą?
– Dar ne. Dalinuosi su jumis nuotraukomis, koks vaizdas praėjus 3 savaitėms, tačiau dar yra patinimai, ir mano liemuo turėtų sumažėti iki 20 centimetrų! Tinimas praeis per 1.5–2 mėnesius, nors kitos draugės po tokių operacijų minėjo, jog patinimui nueiti reikia net ir 3–4 mėnesių. Tačiau operacija atlikta nepriekaištingai, pjūvio siūlė tokia pedantiška, kad ir dabar reikia paieškoti, kur ten pjūvis buvo. Gydytojas nupjovė net visas strijas (randus suplyšinėjusios odos, kuri sutrūkinėjo per nėštumus). Mano pilvas dabar tobulutis, net jei neatitintų, man jau pakanka rezultato, esu laiminga iki mėnulio. Kai pamačiau pirmą kartą vaizdą, verkiau kaip mažas vaikas.
– Ar dabar labiau patenkinta savimi?
– Dar visai neseniai aš mačiau graudų savo atvaizdą veidrodyje, prieš operaciją įsiamžinau. Dabar dažnai pasižiūriu ir dėkoju daktarui, kad mano kasdienis košmaras užsibaigė. Dar dabar, rodos, netikiu, bet jis padarė stebuklą iš mano kūno – aš vėl jauna, graži, pasitikinti savimi. Mano visi kompleksai, kurie darė mane piktą ir liūdną, liko operacinėje ir aš dabar esu tokia, kokia norėjau būti. Jaučiuosi pasakiškai graži moteris. Jaučiuosi moteris, o ne kengūra su papildoma kišene pilvo srityje. Jaučiuosi motyvuota mylėti save, džiaugtis savo kūnu, prisižiūrėti. Jei kas nors paklaustų, kokie didžiausi džiaugsmai įvyko mano gyvenime, išvardinčiau tris gimtadienius – du savo sūnelių ir trečią – savo antrąjį gimtadienį – 2019 07 31.
– Nebijai, kad formos vėl grįš į buvusias, jei nekeisi gyvenimo būdo?
– Aš tikrai keisiu gyvenimo būdą, pradėsiu sportuoti, kai jau leis daktaras, mitybą žiūrėsiu vienareikšmiškai. Net jei trečią kartą pastočiau, tikrai tiek nebevalgyčiau. Prisilaikyčiau, nes jau suprantu grožio kainą ir kaip nemalonu amžinai kariauti su svoriu.
