Evelinai Želvytei ir Simui Bertašiui rugsėjo 1-oji nuo šiol siesis ne tik su mokslo metų, bet ir su vedybinio gyvenimo pradžia. Dieną, kai mokyklinukai su kardeliais pradėjo žygiuoti į mokyklą, gipsofilijų puokšte nešina Evelina su mylimuoju keliavo link Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios altoriaus.
Tiesa, jaudulys pažėrė ir kuriozų – į bažnyčią atvykusi nuotaka gėles pamiršo, tad turėjo vykti jų pasiimti. Vis tik tai šventės nė kiek neaptemdė – apsupti artimiausių žmonių, E.Želvytė ir S.Bertašius vienas kitam prisiekė amžiną meilę ir ištikimybę.
Ši situacija – tarsi ištrauka iš romantinio filmo, tačiau portalui Žmonės.lt Evelina pasakoja, kad jos ir Simo istorija pradžioje nebuvo tokia kinematografiška: vienas kitą jie išvydo pažinčių programėlėje „Tinder“. Nors, anot merginos, jų pažintis – ne itin originali, tolesnis jų draugystės scenarijus nenusileidžia knygai.
Evelina, kartais žmonės simpatiją vienas kitam pajunta akimirksniu, kartais jausmams įsižiebti reikia laiko. Kaip buvo jūsų atveju?
Nors šia pažinčių programėle su pertraukomis naudojausi jau kurį laiką, niekada neidavau į pasimatymus. Kodėl? Nežinau. Bet štai pradėjusi susirašinėti su Simu, matyt, kažką pajaučiau. Ta nuojauta neapgavo.
Pirmasis mūsų pasimatymas truko net 7 valandas. Atrodė, galėtume kalbėti ir kalbėti, vaikščioti ir vaikščioti. Jau tada pajutau, kad mus sieja labai daug, o skirtumai – žavi. Regis, po trečio pasimatymo draugėms paklausus, kaip mums sekasi, pasakiau, kad, manau, vieną dieną tuoksimės. Prognozės išsipildė.
Pabrėžei tarp tavęs ir Simo esančius skirtumus. Kur plytėjo didžiausia skirtis?
Pradedant profesijomis, baigiant pomėgiais. Aš lankau šokius, Simas greičiausiai rinktųsi šią veiklą apeiti ratu (nors vestuvinio šokio pamokos rodo kitaip), aš labai myliu miestą, dangoraižius ir „kaifuoju“ nuo žmonių šurmulio, Simui artimesnis kaimas ir gamta. Simas galėtų valandų valandas žiūrėti serialus, man ir viena serija – iššūkis. Džiugu tai, kad mudviem lengva rasti kompromisus.
Vis tik pats didžiausias skirtumas, ko gero, yra profesijos: jis – sportininkas, tu – žurnalistė. Ar buvo lengva suprasti vienas kitą?
Labai lengva. Tikriausiai todėl, kad abu esame labai „nesudėtingi“ žmonės – mokame išklausyti, retai pykstame, nebijome atsiprašyti. Padėjo ir tai, kad mus abu domina labai daug sričių ir nesame užsidarę savuose burbuluose, iš kurių bijome išeiti. Nuo pirmos pažinties dienos nuoširdžiai domimės vienas kitu: Simo klausiu, kaip sekėsi treniruotė, ar nebijo varžybų, jis – kokią įdomiausią žinią šiandien skaičiau, ar jau nebeužkimus.
Neretai žmonės apie kitų profesijų atstovus turi tam tikrų nuostatų ar iliuzijų. Kokį vaidmenį jos atliko jūsų santykiuose? Gal iki pažinties su Simu jau turėjai kažką bendro su lengvąja atletika, o jis – su žiniasklaida?
Visada mėgau bėgioti, bet dažniausiai tai darydavau tik pavasarį ir vasarą. Dabar, kai mane treniruoja Simas, net ir 25 laipsniai šalčio nebaisūs. Džiaugiuosi, kad savo pomėgį bėgioti galiu realizuoti tai darydama tikslingai ir nekenkdama sau. Pagalvokite, kokia dovana, kai tavo būsimasis vyras – daugkartinis Lietuvos rekordininkas? Trenerio toli ieškoti nereikia.
Simo santykis su žiniasklaida dažniausiai būdavo kaip pašnekovo. Po sėkmingų startų varžybose jis ne kartą davė interviu įvairioms žiniasklaidos priemonėms. Be to, Simas paneigia stereotipą apie sportininkus, neva jie nesidomi nei politika, nei dar kokiomis aktualijomis. Simas baigęs politikos mokslus, tad įvairios „rimtos“ laidos jam nesvetimos. Mėgstame kartu vakarais žiūrėti „Panoramą“.
Įvardijai ir jus siejančių dalykų, ir didelių skirtumų. Apibendrinant – kas yra pagrindiniai jūsų santykių „klijai“?
Meilė, turbūt, ir yra toks dalykas, kurį labai sunku apibūdinti ir išskaidyti į atskirus elementus. Kai įsimyli, žmoguje žavi viskas. Kas nors skaitydamas dabar turbūt juokiasi, kad nuo tos meilės esu apsvaigusi ir žiūriu į pasaulį „pro rožinius akinius“. Visgi džiaugiuosi aplink save matydama labai daug laimingų šeimų, kurios net po 30 metų santuokos alsuoja meile. Linkiu ir mums to paties.
O kada ir kaip supratote, kad norite kartu kurti ateitį?
Gal per tą trečią pasimatymą...(šypsosi). Na, bet Simas man pasipiršo prieš metus, Sicilijoje, likus dienai iki pažinties metinių. Tai buvo tokia ypatinga akimirka, kad ją prisimenu tik per miglą. Dar ir dabar prašau Simo pakartoti, ką tada sakė, bet jis tik juokiasi: „Kiek prisimeni, tiek užteks.“
Sakai, kad nuojauta, jog šis žmogus – lemtingas, atsirado labai anksti. Vis tik, ar tikėjaisi, kad mylimasis pasipirš?
Kažkur giliai širdyje nujaučiau, kad tai gali nutikti, nes nuo pat mūsų draugystės pradžios iš Simo jaučiu begalinę meilę (tikiuosi, jis jaučia tą patį), bet kai ta akimirka atėjo, galvoje buvo vienas žodis: „Kąąąą?“.
Savo vestuves iškėlėte praėjus metams nuo sužadėtuvių. Ar šventę organizavote patys, ar pasitelkėte vestuvių planuotojos pagalbą?
Viską planavome patys, mat renginių organizavimas, bent jau man – labai įdomi ir traukianti sritis. Nebijau skambinėti, klausinėti, ieškoti, derinti... Juk kuri savo šventę! Nenorėčiau viso to organizavimo žavesio kažkam atiduoti. Žinoma, pačią šventę patikėsime į tikrų profesionalų rankas – nuo koordinatorės, maisto tiekėjų iki vedėjo, fotografės, videografės.
Vestuvių esama įvairių – nuo didžiulių, pompastiškų puotų iki intymių ir privačių ceremonijų. Kokia yra jūsų meilės šventė ir kas lėmė tokį pasirinkimą?
Mūsų šventė – jauki, romantiška, su tėvais, broliais, sesėmis ir artimiausiais draugais. Pagrindinei ceremonijai pasirinkome Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo (Žvėryno) bažnyčią. Aš pati Žvėryne gyvenau penkerius metus, man šis rajonas labai savas ir mylimas, netoli gyvename ir dabar, o ir bažnyčia – be galo graži ir jauki.
Vakarinė šventės dalis vyks netoli Vilniaus esančiame Kupole. Pirmą kartą jį pamačiusi buvau sužavėta – tikrai kosminio grožio ir ypatingumo vieta. Čia švęsime ir šoksime maždaug 50 žmonių kompanijoje. Tikrai mielai pakviestume visas tetas ir dėdes, bet tada jau reikėtų gal ir 100 vietų...
Susituokėte Rugsėjo 1-ąją – Mokslo ir žinių dieną. Ar šią datą pasirinkote sąmoningai, ar visgi tai – atsitiktinumas?
Šiek tiek sąsajų tikrai yra! Abu su Simu tiek mokykloje, tiek universitete laukėme šios dienos, tad norėjome ir toliau suteikti jai prasmę. Žinoma, datos pasirinkimui įtakos turėjo ir praktiniai sumetimai – vasara Simui yra varžybų sezonas, tad rinkomės dieną pasibaigus sporto sezonui. Pavyzdžiui, jis tik visai neseniai grįžo iš Europos čempionato Miunchene.
Vestuvės daugeliui – rimtas žingsnis. Kokios emocijos vyravo prieš šventę? Ar, jūsų nuomone, jos kažką keis?
Patys šiek tiek stebėjomės, bet tos dienos laukėme labai ramiai, be streso ir pernelyg didelio susijaudinimo. Norėjome, kad tai būtų šventė, o ne darbas ar nervų kupina diena. Žinojome, kad streso išvengti nepavyks vien dėl to dienos ypatingumo, tad stengėmės bent jau nesukti galvos dėl staltiesių spalvos ar oro.
O ar vestuvės kažką keis? Turbūt tiksliai atsakyti galėsime tik praėjus kuriam laikui po santuokos... (šypsosi). Nemanau, kad pasikeis meilė vienas kitam, pagarba ar dėmesys. Juolab šeimos suvokimas man neapsiriboja „tradicinės šeimos“ samprata – esu tikra, kad meilė neturi jokių ribų ir taisyklių. Sutikčiau iškeisti savo santuoką į galimybę tuoktis ir būti laimingiems tiems, kurie dėl visuomenės stereotipų to daryti negali.
Galiausiai – kokią pavardę pasirinksi, tapusi Simo žmona?
Nusprendžiau pasirinkti pavardę „per brūkšnelį“. Nenorėjau atsisakyti savo dabartinės pavardės, nes tai – mano dalis, ryšys su šeima, su šia pavarde praleidau visą gyvenimą. Mane, kaip Želvytę, prisimena bendraklasiai, mokytojai, dėstytojai, žino radijo klausytojai. O antroji pavardės dalis bus Bertašė – ji man skamba smagiau ir gražiau nei Bertašienė.
Fotogalerija:
