Kaip reagavai, kai tave pakvietė tapti vienu iš projekto vedėjų?
Na, džiaugsmo ašarų neliejau, bet, neslėpsiu, džiaugsmo buvo. Malonu, kai tave pastebi. Ilgai dirbau už kadro, taip pat šiek tiek kadre, bet užsimaskavęs. Žmonės, o ir televizijų vadovai, nemėgsta nematytų veidų. Sudalyvavus populiariame projekte, galimybių daug daugiau.
Ar taip savo darbą įsivaizdavai šiame projekte?
Turbūt nei aš, nei laidos kūrybinė grupė neįsivaizdavo, kaip bus. Žinai, ką reikia daryti, bet kaip tu tai padarysi... Maniau, nebus siužetų mokyklose. Bet jų dėka, pamačiau tiek Lietuvos, kiek daugelis senolių nematė. O ir šiaip kelionėse — linksma. Man sunkiausia taisyklingai kalbėti. Kadangi kalbu greitai, daug ir ekspromtu, neišvengiu klaidų, ypač kirčiavimo.
Ar manai, kad šis projektas moksleiviams tapo puikia šlamšto prikimštų programų alternatyva?
Jį pamėgo daugelis: ir vaikai, ir vyresni vaikai, ir jau beveik ne vaikai ir jau patys turintys vaikaičių. Deja, mūsų laida vyksta tik pusantros valandos per savaitę, tad šlamštas niekur nedingsta... Bet jei per mūsų laidą jaunimas pamiršta šlamštą — linksminkimos!
Kas Lietuvos mokyklose tave labiausiai stebina?
Labiausiai nustebino ir savotiškai nudžiugino, kad mažuose miesteliuose yra tokių gražių mokyklų, kokių nė viename dideliame mieste nerasi. Mačiau mokyklų, įsikūrusių įvairiuose dvaruose, prieš šimtmečius statytų. Visur jos gražėja, mokytojai kalba apie gautas lėšas, esamus bei būsimus pakeitimus. Mokyklose džiugina stalo teniso stalai, stalo futbolo stalai, visa, kas atitraukia nuo žalingų įpročių bei „diedovčinos“.
Ką sunkiau prakalbinti — vaikus ar jų mokytojus?
Nesunku nei su mokytojais, nei su vaikais. Mokytojai visada žino, ką pasakyti, o su vaikais linksmai besišnekučiuodamas išgirsti dar daugiau. Aišku, būna ir išimčių, t.y. uždarų vaikų, o ir mokytojų, kurie gal buvo uždari vaikystėje.
Ar klausinėdamas vaikus apie gyvenimo vertybes, išgirsti netikėtų atsakymų?
Vaikai dažniausiai kalba, ką kalba jų tėvai. Protingų vaikų tėvai, protingai kalba. Vertybės daugmaž visų panašios. Labiausiai nustebino jauniausi projekto dalyviai – penktokai, šeštokai. Kai kurie vertybių temomis pakalbėdavo daugiau nei dvyliktokai.
Kaip manai, į kokią dalį klausimų atsakytum pats?
Čia priklauso, kokia klasė žaidžia. Bet laidą filmuojant klausimus ne visada girdžiu, nes esu užsiėmęs kitais dalykais. Kai laida rodoma, ne visada būnu prie televizoriaus. O jei ką pavykdavo išgirsti, ne kartą teko sukti galvą, o ir dažnai be jokių rezultatų.
Ar pats prisidedi galvodamas klausimus viktorinos dalyviams?
Ne, tai palieku profesionalams. Yra labai protingų mokytojų grupė, kuri galvoja klausimus ir žino, kokiai amžiaus grupei, kokie tinka. Ar jie yra per sunkūs? Jei rimtai, būna, kad klausimus, į kuriuos atsakymų nežino daugelis suaugusiųjų, vaikai atsako greitai, o į atrodytų visiškai paprastus — ne.
Kuriose temose jaustumeisi stipriausias?
Muzikoje, sporte, literatūroje, ir ne tik lietuvių (tikiuosi vis dar), ir dar kur nors...
Kokie dalykai mokykloje tau sekėsi geriausiai?
Viskas sekėsi. Visur turėjau, ką pasakyti. Gavęs blogą pažymį, susiimdavau jį taisyti, kad pabaiga nebūtų liūdna. Blogas pažymys lyg geras spyris. Tėvai pasitikėjo. Gal porą paskutiniųjų metų net neturėjau pažymių knygelės, bet, manau, jų nenuliūdinau. Oi, buvau padykęs.
Ar gali save įsivaizduoti mokytoju?
Savęs mokytoju tikrai neįsivaizduoju. Nors būti tėvu lyg ir būti mokytoju. Tam reikia kantrybės ir nemažai. Tačiau, manau, kad tiek kantrybės neturėčiau kiekvieną dieną dirbdamas su ne savo vaikais.
Apie kokią profesiją svajojai mokykloje?
Pradinėse klasėse svajojau būti fermeriu — norėjau turėti žalią „Volgą“ (pikapą) ir baltą arklį (myliu šiuos gyvūnus). Gal ir gerai, kad ši svajonė neišsipildė. Pagalvodavau, kad norėčiau būti ten, kur dabar keletą metų jau esu. Džiugu, kad pildosi.
Kokias TV laidas mėgdavai žiūrėti mokyklos metais?
Televizorius nebuvo prioritetas. Buvo ką veikti. Mėgau ir mėgstu senąją gerąją animaciją. Gaila, kad nebėra jos, kiekvieno filmuko gale išgirsdavai ar suprasdavai kokį nors moralą. Dabartinė animacija gąsdina ir vaikus, ir tėvus.
Ką per TV šiandien dažniausiai žiūri?
Dažniausiai žiūriu sporto kanalus, varžybas ir žinias, tačiau, tenka žiūrėti ir nemažai ilgo metro animacijos ar vaikiškų filmų. Labai mėgstame su sūnumi žiūrėti, aptarinėti ir juoktis.
Ar rodymasis ekrane kiekvieną penktadienį labai pakeitė tavo gyvenimą?
Hm, tikiu, kad pakeitė, tik nelabai tai pastebiu ir nelabai tai stebiu. Sulaukiau keleto netikėtų klausimų ir gerų žodžių. Cha, to ankščiau nebūdavo.
Kada tapai labiau žinomas — kai su Eva dalyvavai LTV muzikiniame projekte ar tapęs vienu iš „Lietuvos tūkstantmečio vaikų“ vedėju?
Manau, dabar. Juk dainų projekte buvo daug duetų ir žmonės galėjo rinktis, o dabar tik aš su Vaida. Galvoju, kad be dainų nebūtų ir naujo laidų vedėjo. Tad, ačiū Evai ir visiems, kas organizavo ir dalyvavo.
Ar su muzika šiuo metu dar draugauji?
Su muzika draugauju visą gyvenimą, kaip ir daugelis žmonių. Tačiau seniai nedainuoju (neskaitant projekto). Vis pagalvoju, ar negrįžus į „Ąžuoliuką“. Tačiau tų vaikų gausybė... Vesiu ten ir savo vaiką, o vėliau gal ir kitą (bus matyt, kas gims) — nes ten išmoko labai daug. O kai vaikai paaugs, gal ir aš nueisiu. Ten daug kas sugrįžta.
LTV dirbi penkerius metus, tačiau tik neseniai tapai matomas. Kuo dar užsiimi televizijoje?
LTV dirbau penkerius metus. Dabar tiesiog vedu ten laidą. Daugiau neturiu jokių darbų. Tikiuosi, kol kas...
Ką tau dar būtų įdomu išbandyti?
Nežinau, mėgstu bandyti viską. Dėl to dažnai gaunu velnių nuo žmonos, nes kartais bandydamas susižeidžiu. Va, ką tik dalyvavau „Pravda 1 minutė“ filmų konkurse. Buvo keista matyti savo filmą didžiajame kino ekrane ir girdėti plojimus pilnoje salėje, truputį sujaudino. Esu atviras pasiūlymams.
Kam daugiausiai skiri laiko po darbo?
Visą laiką praleidžiu su šeima. Sūnui po kelių dienų bus ketveri, kitas vaikas gims už keliolikos dienų, tad ir žmona Dovilė jau kaip vaikas, nelengva — paskutinis mėnuo. Gyvenimas verda — šeima didėja, šypsena taip pat.
