Paklausta apie muzikinio kelio pradžią, Nijolė mintimis nuklysta net į vaikystę. Moteris teigė, kad visada norėjo dainuoti, nors buvo minčių ir apie aktorystę.
„Nuo vaikystės norėjau dainuoti, mokiausi muzikos mokykloje. Po vidurinės mokyklos pabaigiau ir dramos studiją, buvo minčių apie aktorystę. Važiavau į Peterburgą, kuris tada buvo vadinamas Leningradu, įstojau į teatrologiją. Vis dėlto gyvenimas taip pasisuko, kad mane skatino dainuoti. Kaune buvo tokia anuomet garsi kavinė „Tulpė“, kurioje ir pradėjau dainuoti. Buvau 25-erių...“ – portalui Žmonės.lt pasakojo N.Tallat-Kelpšaitė.
Iš kavinės – į didžiąją sceną
Dainininkė teigė, kad labai džiaugėsi, jog į anuomet labai populiarią kavinę ją noriai kviesdavo dainuoti, ir apie platesnius vandenis net nedrįsusi svajoti. Jeigu ne joje besirenkantys „įvairiausi ponai“, Nijolė tikino, kad į didžiąją sceną pati turbūt ir nebūtų užlipusi.
„Toje kavinėje susirinkdavo daug įvairiausių inteligentų. Vienąkart joje apsilankė garso režisieriai iš Vilniaus. Jiems labai patiko mano pasirodymas, kalbėjo, kad būtinai reikia daryti įrašą. Taip nuo 1966-ųjų mano balsas pradėjo skambėti per radiją“, – džiugiai prisiminė ji.
Anot moters, radijas ir buvo tas laiptelis, po kurio ji tapo labai populiari ir žinoma. Dainininkė prisipažino buvusi labai kukli ir iš pradžių net nesuvokusi, kodėl jai reikėtų plaukti į gilesnius vandenis, jeigu minėtoje populiarioje kavinėje ji buvo laukiama ir galėjo dainuoti.
Buvau kukli, nesupratau, kam man ta didžioji scena, jeigu puikiai sekasi dainuoti kavinėje.
„Pasipylė laiškai, kvietimai į didžiąją sceną. Tuomet buvau kukli, nesupratau, kam man ta didžioji scena, jeigu puikiai sekasi dainuoti kavinėje. Tada man paaiškino, kad scena yra scena, o kavinė – tiesiog kabakas, kuriame niekada nebus tikro didelio koncerto“, – savo jaunatvišką naivumą prisiminė Nijolė.
Dainininkė su nostalgija prisiminė, kaip žmonės rinkosi į įspūdingą jos koncertą ir tyliai širdyse džiaugėsi šventėmis. „1971-aisiais metais įvyko didelis mano rečitalis. Dviejų dalių koncertas tada sutapo su Kūčiomis ir Kalėdomis. Žmonės, nors ir bijodami, bet juk vis tiek tyliai švęsdavo. Pirma renginio dalis buvo su „Nerija“, o antroji – su Lietuvos radijo ir televizijos orkestru, kuriam dirigavo Aloyzas Končius. Tada prasidėjo didysis mano populiarumas, buvo įrašinėjamos plokštelės“, – dėstė Nijolė, iki smulkmenų atsimenanti bene įspūdingiausio savo koncerto akimirkas.
Tikisi sveikatos ir koncertų
N.Tallat-Kelpšaitė prisipažino, kad šiuo metu jos gyvenime koncertų jau belikę mažai. Dainininkė dėl to nesikremta, nes tai, anot jos, elementaru, juk ji jau įkopusi į aštuntą dešimtį, o ir mirus vyrui vienai viską organizuoti pasirodė per sunku.
„Kai prieš aštuonerius metus mirė mano vyras, viskas gerokai aprimo. Niekada jokių vadybininkų neturėjau, pati nemokėdavau organizuoti koncertų, visa tai derindavo jis. Kai jis iškeliavo Anapilin, beliko tik tiek pasirodymų, kiek patys žmonės man paskambina ir kažką pasiūlo. Dainuoti scenoje – didelė atgaiva ir palaima sielai, bet jau ir metai nebe tie, kad po tris koncertus per dieną atlaikyčiau“, – teigė Nijolė.
Moteris įsitikinusi, kad šiais laikais jaunimui dainuoti tam tikra prasme yra lengviau, nes daug ką už juos sprendžia prodiuseriai, kurie pasirūpina visais sudėtingais organizaciniais reikalais. Vis dėlto Nijolė neslėpė, kad muzikos kokybė, jos akimis, yra gerokai suprastėjusi.
„Dabar viskas yra kitaip. Jaunimą iškelia prodiuseriai, padaro trumpus konkursus, per kelias savaites atrenka dėmesio vertesnius žmones. Bet kaip galima per tokį trumpą laiką, pavyzdžiui, pajausti dainą? Kopijuoti nuo žinomų pasaulio dainininkų gali, bet kad pats pačiupinėtum, pagalvotum, apie ką kūrinys, padarytum savaip – juk tam mėnesių prireikdavo!“ – greita muzikantų „gamyba“ stebėjosi dainininkė.
„Prodiuseriai surenka jaunuolius, paduoda jiems kokią nors užsienio atlikėjų dainą, parepetuoja truputėlį, parodo per televiziją ir pažiūri, ką žiūrovas galėtų paimti. Kitus tiesiog numeta. Iš tokių, kaip pavyzdžiui, Radžis, jie pamatė, kad gali uždirbti ir apsiėmė jį globoti“ , – pridūrė ji.
Paklausta, ko sau palinkėtų artėjančio garbingo 75-erių metų jubiliejaus proga, Nijolė nedvejojo: „Sau linkiu sveikatos ir kad būtų dar tų progų padainuoti scenoje...“
