„Šiandien A. Rosenas mums davė ženklą. Per repeticijas koridoriuje nieko nekliudoma nukrito ir sudužo nuotrauka... Supratau, kad jis čia, jis dėkingas“, – tikėjo aktoriaus bičiulis, kolega Rimas Tuminas
Iš pradžių galvojau, kad tėvas nenorėtų tos knygos, nenorėtų savęs nagrinėjimo, nes buvo uždaras žmogus. Bet paskui pagalvojau – kodėl gi ne.Per ypatingos atmosferos atminimo vakarą skambėjo muzika, ekrane keitėsi įvairios aktoriaus nuotraukos iš spektaklių ir gyvenimo, šiltais prisiminimais dalijosi režisierius R. Tuminas, aktoriai Regimantas Adomaitis ir Gediminas Girdvainis, o Romas Ramanauskas skaitė A. Rosenui patikusias eiles, apie knygos idėją ir kūrybinį procesą pasakojo artisto dukra Ina, knygos sudarytoja Daiva Šabasevičienė, aktorių prisiminė jo kursiokės ir kolegos.
Paskutinis spektaklis, kuriame vaidino A. Rosenas, buvo A. Čechovo „Vyšnių sodas“, todėl simboliškai aktoriaus atminimo vakarą teatro sceną puošė taip pat A. Čechovo – būsimos premjeros – „Žuvėdra“ dekoracijos.
„Jis buvo be galo paprastas, gilus ir labai čechoviškas personažas. Jam niekada nepatiko pompastika“, – apie A. Roseną kalbėjo knygos sudarytoja D. Šabasevičienė.
Būtent todėl režisierius ir Vilniaus mažojo teatro vadovas R. Tuminas nusprendė atminimo vakarui nedaryti specialių dekoracijų, bet A. Roseną priimti į teatrą kaip į namus – į darbinę aplinką ir atmosferą.
„Prisimenu mūsų paskutinį pasimatymą. Arnas elgėsi santūriai, ramiai pasakojo apie savo ligą. Aš jo paklausiau: „Ar nebaisu jums, Arnai?“. Jis neskubėjo atsakyti. O vėliau išdavė, kad nieko, ką mėgo – nebenori. Ramiu, šviesiu veidu man sakė: „Kai gamta tave atjungia, tai tu – laisvas, tu Arnas buvo labai protingas, proto jis neslėpė, visi jo vaidmenys buvo protingi, emocionalūs, tikri.pasiruošęs.“ Aš iki šiol dėkingas jam už nurodytą lengvą kelią į amžinybę“, – atvirai sakė R. Tuminas.
Aktoriaus dukra Ina susirinkusiems pasakojo, kad mintis išleisti knygą apie tėvą kilo jos mamai, A. Roseno žmonai Reginai.
„Iš pradžių šiai minčiai priešinausi, nes galvojau, kad tėvas nenorėtų tos knygos, nenorėtų savęs nagrinėjimo, nes buvo uždaras žmogus. Bet paskui pagalvojau – kodėl gi ne. Galbūt tėvas ir pyko – nes ir pas mus namuose šaudė lemputės, dužo nuotraukos – bet vėliau viskas pradėjo vykti sklandžiai ir aš patikėjau, kad knyga atsiras“, – prisiminė I. Rosenaitė.
Aktorius R. Adomaitis, ne kartą kartu su A. Rosenu vaidinęs vienoje scenoje, prisiminė, kaip jį sukrėtė šio prisipažinimas, kad jis nebenori vaidinti.
Ten, danguje, kiekvienas vaidina pagrindinį vaidmenį, o žiūrovų visada bus. Ir jūs ateisite. Tik prašau – neskubėkite. Kiekvienas gausite asmenišką pakvietimą. Pamatysite mus visus!„Aš nenorėjau tuo patikėti, buvau sukrėstas. Bet šiandien, kai pats tai galiu pasakyti, aš jį suprantu. Kol tiki, kol nemąstai, kol myli – vaidini, bet kai susimąstai – jau reikia išeiti iš teatro, – išėjusio aktoriaus išmintimi dalijosi R. Adomaitis. – Arnas buvo labai protingas, šio proto jis neslėpė, visi jo vaidmenys buvo protingi, emocionalūs, tikri.“
„Nereikia liūdėti. Atvargo jie čia. Ten, danguje, kiekvienas vaidina pagrindinį vaidmenį, o žiūrovų visada bus. Ir jūs ateisite. Tik prašau – neskubėkite. Kiekvienas gausite asmenišką pakvietimą. Pamatysite mus visus!“, – vakaro nuotaiką kėlė scenoje, spektaklyje „Vyšnių sodas“, išėjusį A. Roseną pakeitęs aktorius G. Girdvainis.
Knygoje „Arnas Rosenas: prisiminimai apie aktorių Arną Roseną, pokalbiai, straipsniai“ skaitytojai gali rasti, ką pats A. Rosenas yra pasakęs apie save, apie kūrybą. Taip pat joje publikuojami artimųjų, kolegų pasakojimai, pateikiama išsami aktoriaus faktografija, o papildomai pridėta kompaktinė plokštelė su A. Roseno eilėraščių, pokalbių, spektaklio įrašais.
