„Mano pirmoji pažintis su Alinos Orlovos kūryba buvo įženginėjant į paauglystę, galvoje vis atsirasdavo melodijos, kita vertus, kas tuo laiku, žinodami Aliną, tyliai nepaniūniudavo „ramuma, ramuma...“, „o mėnulyje nėra...“, „dieną, kai tu gimei lijo lijo lijo...“.
Alina visad patraukdavo ne tik savo nunešančio unikalaus tembro skambesiu, bet ir prikaustydavo talpiu, lakonišku, kone eskiziniu muzikiniu garsu, jautriomis melodijomis. Alina Orlova – lyg veidrodis, atspindintis skaidrų grynumą, lyrizmą, svajas ir ilgesingumą. Tai, kad šią dieną Alina tampa ir „ANE“ dalimi, mums, visai komandai yra didžiulis įvertinimas ir paskata toliau kurti“, – sako tinklaraščio „ANE“ kūrėja Kornelija Anelauskaitė.
Esminė kuriamos laidos idėja – žadinti kitų smalsumą: domėtis naujais kultūriniais dalykais, atradimais. Parodyti ne tik žmogų „kūrėją“, bet atskleisti jo žmogiškąją pusę, vidinį pajautimą, požiūrį į (ne)paprastus gyvenimiškus dalykus.
Paklausta, kiek jai svarbus žodžio talpumas ir minties apibrėžtumas, Alina atsako: „Man jis svarbus. Iš šalies visai kitaip matosi, bet jei žodis gali perkelti kažkur, man atrodo, tai ir yra įdomiausia, ir muzikoje, ir apskritai, bet kokiame mene. Tokia kaip transportacija į kažką, į nežinomą pasaulį, žinoma, kaip iliuzija, bet ji tave verčia kažką pajausti, tokio labai nekonkretaus, bet galbūt labai svarbaus. Kadangi aš pradėjau nuo rašymo, poezijos, man žodis yra neatsiejamas nuo muzikos, dainos, melodijos, jis yra kaip jos dalis.
Yra dar ir melodija, nėra vien tiktai tekstas, nes jei aš rašyčiau vien poeziją, ji būtų gal per daug kukli, bet muzika atveria tą žodį ir jis skamba kitaip. Tas pats žodis, jis šiaip juk paprastas žodis, bet jį padarai ypatingu, kartu su garsu, daina, melodija.
Man tai pačiai paslaptis. Bet tas tam tikras minimalizmas taip, jis buvo, kas liečia žodžius, o kas liečia emocinį... ypatingai anksčiau – ten jau gan maksimalistiškai. Be to, dar lietuvių kalba... daug labai „nepadaugžodžiausi“, ji labai daininga kalba, bet jai reikia rėmų.
