Šįkart savo paskyroje facebooke A. Mamontovas pasidalino istorija, kaip buvo sukurtas vienas populiariausių legendinės grupės „FOJE“ kūrinys „Geltoni krantai“.
GELTONI KRANTAI
1986 birželio vidurys
Už poros savaičių keliausių į armiją. Neįsivaizduoju, kas ir kur manęs laukia ateinančius dvejus metus. Po mūsų sėkmingo pasirodymo festivalyje „Lituanica-86” sulaukėme keleto pasiūlymų koncertuoti. Pasirinkome tą, kuris viliojo labiausiai: dvi dienas pasirodyti Palangos „plaščiadkės“ scenoje. Tai legendinė vieta, kurią žino visas Lietuvos jaunimas, kiekvieną vasarą ten susirenkantis į diskoteką.
Keliaujame į pajūrį traukiniu. Aš, Lukošius, Burokas, Rainys ir keli mūsų bendri draugai. Netgi nakvosime „plaščiadkės“ šonuose, po tribūnomis esančiuose kambarėliuose. Negaliu tuo patikėti.
Atvykstame į Palangą. Pirmas pasirodymas jau šį vakarą. Ką tik sužinojome, kad nėra jokios aparatūros, kad galima būtų įgarsingi gyvai grojančią grupę. Kraipysimės pagal fonogramą. Galbūt tai dar smagiau. Juk tai – diskoteka. Man, tiesą sakant, tai mažiausiai rūpi, nes manęs laukia sušikta armija ir aš noriu kelias paskutines dienas įkvėpti kuo daugiau gryno jūros oro.
Naktį keliese einame per parką prie jūros. Tai visada geriausias nuotykis, nes pliažą naktį saugo pasieniečiai ir vaiko visus, kurie ten ateina. Jie dar kartais vakare suaria pliažo smėlį, kad ryte galėtų matyti ar neišlipo koks kapitalistų šnipas į krantą, atplaukęs iš Švedijos baidare ar povandeniniu laivu.
Romas pameta savo „džono lenono“ akinius. Kurį laiką ieškome jų smėlyje. Randame, tik be vienos kojelės. Romas užsideda ir įsitikinęs, jog akiniai ir taip puikiai laikysis, patraukia mūsų nakvynės vietos link. Stabtelime prie parke esančio akmeninio urvo. Naktį jis atrodo dar paspaltingiau. Pradedame balsu fantazuoti, kad tai žmonių aukojimo vieta.
Kitą dieną mūsų pasirodymas „plaščiadkėje“ neįvyksta, nes du grupės nariai (nesakysiu kurie, bet tai ne Romas ir ne aš) visą dieną vartojo tauriuosius gėrimus ir vakare galėjo tik sėdėti ant pievelės, linksmai kikendami žiaugčioti ir paslaptingai šypsotis. Rytoj važiuosime atgal į Vilnių. Ten pirmą kartą filmuosimės televizijos laidoje „Metronomas”, o tada mane ir Arnoldą paims dviems metams į armiją.
1987 birželio vidurys
Baigėsi mano pirmieji tarnybos metai. Ta proga orkestro dirigentas nusprendė surengti egzaminą. Maždaug, „pažiūrėsime, kas ko išmoko šioje vyriškumo mokykloje”. Uždavė išmokti „Krasnaya zaria” – patį baisiausią orkestrinį kūrinį pasaulyje. Jis yra nenormaliai ilgas, jame visą laiką keičiasi tempai ir metras. Vienu žodžiu, niekas jo iki galo nemoka ir dė to, kai grojame visu orkestru, tas kūrinys tamba dar baisesnis.
Man atrodo, kad mūsų dirigentas ir pats nelabai žino tą kūrinį. Bet akivaizdu, kad jis nusprendė ant mūsų pajoti, todėl visi sulindę į kampus mokinasi savo partijas. Aš taip pat stuksiu per gumos gabalą ir bandau įsiminti tą nelogizmą. Dirigentas majoras Stepanovas kviečia visus po vieną į savo kabinetą, kur išklausęs susako pastabas ir parašo pažymį.
Ateina mano eilė. Įeinu, atiduodu pagarba, prisistatau. Majoras duoda ženklą groti. Su mažesniais ar didesniais netikslumais, šiaip ne taip atlieku mažojo būgnelio partiją ir viliuosi, kad dirigentas, taip pat kaip ir aš, pames natas ir nebežinos, kurioje kūrinio vietoje esame. Kai baigiu groti, jis pasižiūri į mane savo kreiva šypsena ir šiek tiek trūkčiojančia kaire akimi ir sako: „na ką, Mamontov, prastai…rašau tau trejetą”. Susuka trejetą į dienyną. Tą akimirką iš kažkur atskrenda musė, kuri nutūpia tiesiai ant ką tik parašyto trejeto. Mjoras laimingas šypsosi ir sako: „matai ko vertas tavo pažymys? Musė visada šūdą užuodžia ir ant jo nutupia“. Tik jam ištarus šiuos žodžius, musė pakyla ir nutupia majorui ant nosies… Vos laikausi nesijuokdamas. Stepanovas susimėto ir liepia man eiti lauk. Išėjęs į koridorių juokiuosiu balsu.
Kaip ir kiekvieną vakarą, pasiėmęs iš budinčiojo raktus atsirakinu dirigento kabinetą ir prisėdu prie pianino. Jau kurį laiką ratu suku kelis akordus. Prisiminiau praėjusią vasarą, kai naktį prie jūros smėlyje ieškojome Romo akinių. Jaučiu, kaip šis prisiminimas užspaudžia gerklę… Armijoje, kur nuolat esi aptvertas tvora, prisiminimai apie laisvę yra tokie stiprūs. Jei tik galėčiau grįžti į tas akimirkas, kūrių jau nebebus. Į tą laiką, kai esi toks naivus ir nepalaužiamas. Į tuos geltonus krantus…
Per kelias dienas parašau visą „Geltonų krantų” tekstą. Grįžęs iš kariuomenės noriu iš karto surinkti naują grupę ir pradėti repetuoti. Turėsių krūvą naujų dainų.
1988 birželio vidurys
Po dviejų metų pertraukos,kartu su Arnoldu ieškome naujų muzikantų. Kol mūsų nebuvo Darius Burokas išėjo į kariuomenę ir grįš tik po metų, Romas Rainys groja „Katedroje”, o Saulius Valikonis – „Ad Libitum”. Iš „Foje” 1986-ųjų metų sąstato prie mūsų prisijungs tik Genys (Eugenijus Pugačiukas).
1988 spalis
Šiuo metu „FOJE” yra Arnoldas Lukošius (klavišiniai), Eugenijus (Genys) Pugačiukas (mušamieji), Robertas Meržvinskas (saksofonas), Jaunius Beinortas (gitara), Gediminas Simniškis (bosas) ir aš (vokalas, klavišiniai, gitara).
Susitariau su Zinute iš Vilniaus plokštelių įrašų studijos, kad ras mums laiko savo grafike ir mes galėsime ten įrašyti dvi naujas dainas – „Tu nieko dar nepažinai” ir „Geltoni krantai”. Pasikviečiau dar ir grupės „Ad Libitum” būgnininką Gintą Baltrukaitį, kuris turi ritmo mašiną ir ne tik ją paskolins, bet ir pats ateis į studiją padėti mums suprogramuoti reikiamus ritmus.
Genys gyvai gros tik dainoje „Tu nieko dar nepažinai”. „Geltoniems krantams” labiau tiks programuotas ritmas. Nežinau kodėl, tačiau man taip patinka ritmo mašinos. Man jos kaip kažkokie gyviai, idealiai skambantys ir mušantys ritmą.
1988 gruodžio 17
Šiandien Vilniaus sporto rūmuose pasirodėme „Jaunimo estradoje 88”. Reikėjo pristatyti naują dainą. Nusprendėme atlikti „Geltonus krantus”. Vėliau publika balsavo. Užėmėme 11-ą vietą.
Kažkas priėjęs pasakė, kad „FOJE” jau mirė… Rimtai? „Geltoni krantai” tikrai tokia bloga daina? Ar dabar visos mūsų dainos turi būti kaip „Laužo šviesa”? Ar žiūrovai nori, kad mes būtume kaip „Modern Talking”, kurių visos dainos vienodos? Ir apmaudu, ir pikta vienu metu.
1989 rugpjūčio 7
Šiandien baigiamasis „Roko maršo” koncertas Vilniuje, Kalnų parke. Gal mažiausiai 20 tūkstančių žmonių. Keliavome per Lietuvą kartu su Amerikos lietuvių grupėmis. Darius Polikaitis, Edis Punkris, „Naujas kraujas” ir keliuose koncertuose prisijungusi „Antis” bei kitos lietuviškos grupės. Dvi savaitęs trukęs nuotykis baigiasi. Mums tai buvo svarbu ne tik todėl, kad „Roko maršas” kalba apie laisvę. Prieš pat jo pradžią kasetėje išleidome pirmą savo oficialų albumą „Geltoni krantai”. Įrašai jame kiek chaotiški, nes dainos įrašinėtos įvairiais laikotarpiais ir skirtingose studijose, tačiau panašu, kad „FOJE” pradeda įsitvirtinti Lietuvoje.
Visur grojome pilnuose stadionuose, kur minios žmonių kartu dainavo „Laužo šviesą”, „Geltonus krantus” ir „Kitokį pasaulį”. Šios dainos akivaizdžiai yra mūsų didžiausi hitai. Kelis kartus kažkas iš žurnalistų pasakė, kad tai ne tik „Roko maršas”, bet ir „FOJE” triumfo žygis per Lietuvą. Gal kiek per garsiai skambanti frazė, tačiau ją be proto malonu girdėti.
Šią vasarą prie mūsų prisijungė legendinis klavišininkas Robertas Griškevičius. Man kartais atrodo, kad jis grojo visose populiariausiose Lietuvos grupėse. Nuo „Hiperbolės”, „Dainų teatro“ iki „Rondo”.
Pavasarį teko atsisveikinti su Arnoldu, kuris paliko „FOJE”. Buvo labai skaudu jam pasakyti, kad kažkas nesiklijuoja. Po armijos pajutau, kad tie du metai mus atitolino vieną nuo kito kaip draugus. Iki kariuomenės gyvenome visiškai tais pačiais dalykais. Po jos tie dalykai pradėjo skirtis. Galbūt tai nebūtų priežastis jam išeiti iš grupės, tačiau kiti dabar grojantys muzikantai uždavė visiškai kitą muzikavimo toną, prie kurio Arnoldas nepritampa.
O galbūt reikėjo kitus paleisti ir likti tik dviese, kaip tada, kai pradėjom „FOJE”?
Tas amžinas „o jeigu” yra labiausiai kankinantis ir tuo pačiu įkvepiantis klausimas. Bet kuriuo atveju, tai kas įvyko, jau įvyko. Užtat į „FOJE” pavasarį sugrįžo Saulius Valikonis. Man jis – geriausias saksofonistas kokį tik pažįstu. Tik su juo galime groti tokias dainas kaip „Distancija” ir „Žvakių šviesoje”.
Darius Polikaitis nuoširdžiai padovanojo Robertui sintezatorių „KORG M1”. Man sunku tuo patikėti, nes šiuo metu tai yra geriausias sintezatorius pasaulyje. Ir labai nepigus…
Po „Roko maršo” supratau, kad iš grupės turės išeiti Jaunius Beinortas ir Gediminas Simniškis. Jie yra puikūs muzikantai ir malonus žmonės, tačiau mūsų supratimas apie muziką stipriai skiriasi. Liksime keturiese: aš, Genys, Saulius ir Robertas.
1989 spalio pabaiga
Su Robertu dviese tranzuojame į Varšuvą. Aš turiu gitarą, o jis – savo sintezatorių. Keliaujame į ten esančią įrašų studiją „CCS Intermedia” įrašinėti pirmos vinilinės plokštelės „Žodžiai į tylą”. Niekada negalvojau, kad tai įvyks. „FOJE“ išleis tikrą plokštelę!!!
Mums pasiseka – iki Varšuvos nusigauname tik su vienu persėdimu. Po keliu dienu traukiniu iš Vilniaus atvažiuos Genys su Sauliumi, kad įgrotų savo partijas. Pagrindiniai albumo muzikantai bus Robertas ir aš.
Gyvename dideliame sename bute palėpėje, Varšuvos centre. Kiekvieną dieną tramvajumi važiuojame į miesto pakraštyje esančią studiją. Panašu, kad visą albumą įrašysime Dariaus Polikaičio padovanotu „KORG M1”. Tai bus naujas skambesys lietuviškoje muzikoje.
Mums pasiūlė kažkokio lenkų prodiuserio paslaugas, kad jis pakoreguotų dainų skambesį. Bet aš girdėjau, ką jis padarė su pirmuoju „Anties” albumu. Grupė, kuri man anksčiau patiko, dabar visiškai nepatinka, nes tas kuris prodiusavo, visiškai nesuprato grupės reikšmės lietuviškoje muzikoje. Nenoriu, kad mūsų albumui taip atsitiktų. Aš visada aiškiai žinau, kaip viskas turi būti. Turbūt pats galėčiau paprodiusuoti tą prodiuserį.
Kai kurias dainas esame įrašę jau anksčiau, tačiau jų skambesys manęs niekada netenkino. „Žodžiai į tylą”, „Paskutinė žiema” ir „Kita diena” man niekada neskambėjo taip, kaip norėtųsi. Perrašysim ir „Geltonus krantus”, kad šios dainos skambesys neiškristų iš albumo konteksto.
Labai laukiu, kada rankose laikysiu savo pirmąjį vinilą.
1990 balandis
Poetas Tomas Arūnas Rudokas parašė recenziją apie „FOJE” albumą „Žodžiai į tylą”. Labiausiai įsiminė paskutinė pastraipa už kurią Tomui būsiu dėkingas amžinai:
„Na, o „Geltoni krantai” galėtų tapti viso disko leitmotyvu. Nors dainos melodija yra gana linksma, bet vis dėlto ji kupina giedro liūdesio, ypač priedainis, kur lyrinis herojus klausia, kaip sugrįžti į vaikystės amžinybę (juk vaikai nejaučia laiko). Deja, „viskas praėjo, kas ateis, jeigu jau nieko nebeliko/ jei paskutiniai traukiniai pasiekė tolimas stotis”. Ir paskutinė eilutė, kurioje telpa visas lyrinio herojaus (ir ne tik jo) gyvenimas, kurią perskaitęs buvau tiesiog pritrenktas ir net pavydėjau, kad ne aš ją parašiau: „Aš taip ilgai žudžiau save ir negalvojau, kad pavyks”. Ką gi, Andriau, nežinau, ką galvoji tu, bet aš manau, kad tau pavyko.
Ir todėl tu toks gyvas „esi čia”, tarp „geltonų krantų”. O su tavimi ir „mes visi”.
