Neabejojama, kad „AM50“ pasirodymų metu bus sugrota ir viena populiariausių „Foje“ dainų – 1993 m. išleista daina „Vandenyje“.
Likus mažiau nei 4 mėnesiams iki koncertų, Andrius vėl nupučia dulkes nuo savo dienoraščių ir savo facebooko paskyroje dalinasi minėtos dainos sukūrimo istorija
Taigi, „Vandenyje“
1991 liepos vidurys
Jau daugiau nei mėnesį gyvenu Mičigano valstijoje, Ann Arbore. Skirtingai nuo visai šalia stūksančio niūraus ir pavojingo Detroito, Ann Arboras yra jaukus studentų pilnas miestelis. Čia yra ir vienas žymiausių JAV universitetų. Kiekvieną naktį iki paryčių žiūriu filmus, nes apsistojau pas Joną Beržanskį, o jis turi kabelinę televiziją su šimtais kanalų. Po tų dviejų rusiškų ir vieno lietuviško kanalo, kuriuos mačiau nuo vaikystės, amerikoniška kabelinė atrodo kaip stebuklų pilna Pandoros skrynia.
Aš vos neišlėkiau iš žurnalistikos, nes per visus koncertus ir albumo „Gali skambėti keistai” įrašus praleidau krūvą paskaitų. Pasiėmiau akademines atostogas. Man atrodo, kad tai visada reiškia vieną: nuo tos akimirkos, kai pasiimi tas akademines atostogas, mokslai tiesiog nebelabai domina ir tu mieliau užsiimtum kita veikla. Kol kas esu visiškai patenkintas savo būvimu: gyvenu įrašų studijoje, žiūriu filmus, valandų valandas žaidžiu Packmaną, nes Jonas turi tą stebuklingą daiktą kompiuterį. Žodžiu, klasikinės akademinės atostogos…
Šiandien su Jonu važiuojame į Dainavą. Tai yra nedidelė lietuvių bendruomenei priklausanti teritorija kažkur tarp Čikagos ir Detroito. Praėjus mėnesiui klajonių po Rytinę JAV pakrantę čia šiandien atvažiavo ir Bixai. Sutarėme, kad surengsime bendrą koncertą. Prieš tai čia grojau vienas, nes Darius Burokas laikė sesiją Vilniaus universitete. Bet dabar jis atvažiavo ir mes vėl grosime kartu. Vasarą į Dainavą kiekvieną savaitgalį atvažiuoja Amerikoje gyvenantys lietuviai. Dainuoja dainas, šoka, rengia stovyklas, koncertus, gamina lietuvišką maistą, maudosi ežere ir bendrauja. Lietuviškai.
Susijungiame aparatūrą. Jonas parūpino ritmo mašiną, skaitmeninį grotuvą, elektroninę perkusiją, klavišinius ir akustinę gitarą. Atliksim dainas iš mūsų naujo albumo „Gali skambėti keistai” bei senas, žinomas „Foje” dainas.
Žmonės laimingi, koncertas praeina draugiškai. „Foje” sąstatas per kelis pastaruosius metus, po to kai grįžome iš kariuomenės, stipriai keitėsi. 1988-ais grojome šešiese: Arnoldas Lukošius, Jaunius Beinortas, Gediminas Simniškis, Eugenijus Pugačiukas, Robertas Meržvinskas ir aš. 1989-ais Arnoldą pakeitė Robertas Griškevičius, o Meržvinską – į grupę grįžęs Saulius Valikonis. Vėliau grupę paliko Jaunius su Gediminu, o Robertas išvažiavo pusei metų į Klivlendą. 1990-ais vasarą grojome keturiese: Eugenijus Pugačiukas, Saulius Valikonis, aš ir iš armijos sugrįžęs Darius Burokas. Robertas vėl prie mūsų prisijungė, kai 1990-ųjų rudenį pirmą kartą atvažiavome į Ameriką. Šiuo metu grupė „Foje” – tik mes dviese: aš ir Darius.
Po koncerto visi vakarieniaujame. Aš nusprendžiau išsimaudyti ežere. Pasiplaukiojęs, sėdžiu ant liepto ir matau, kaip toje vietoje, kurioje ką tik plaukiojau, praplaukia didžiulė, nuodinga vandens gyvatė. Ji išsliuogia iš vandens ir dingsta žolėse. Pajuntu, kad manyje atsirado kažkokia energija, impulsas. Imu į rankas gitarą ir iš karto randu keturis akordus, kurie gali be pabaigos suktis ratu. Per keliolika minučių parašau visą dainos tekstą:
Šitas keistas pasaulis verčia mane amžinai ieškoti vilties.
Nesibaigiantis triukšmas verčia mane amžinai ieškoti tylos.
Begalinė ramybė verčia mane amžinai ieškoti kančios.
Nepripildytas jausmas verčia mane amžinai ieškoti Tavęs.
Vandenyje. Šaltam vandeny.
1991 rugpjūčio 23d.
Vienoje iš Čikagos miesto centro aikščių vyksta didžiulis lietuvių mitingas, skirtas Ribentropo-Molotovo paktui pažymėti ir priminti Amerikai, kad Lietuva laukia jos palaikymo. Nėra geresnio būdo švęsti gimtadienį, kaip dalyvaujant tokiame renginyje. Sugroju iš tribūnos kelias dainas. Viena jų – naujoji „Vandenyje”. Kaip ir bet kurią naują, nežinomą dainą, žmonės išklauso tylėdami.
Po mitingo susitinku savo gerą draugą Darių Polikaitį. Su juo susipažinome 1989-aisiais, Roko Maršo per Lietuvą metu. Aptinkame, kad jo ne vietoje priparkuotą automobilį nutempė policija. Einame pėsčiomis iki Čikagos miesto policijos aikštelės ir „išperkame” jo transporto priemonę. Smagiai pasijuokiame, patyrę tokį neplanuotą nuotykį. Dabar žinau, kaip atrodo ta vieta į kurią policija nutempia automobilius.
1991 lapkritis
Grįžau į Vilnių. Visą naktį Maskvos Šeremetjevo oro uoste su kažkokiais rusais žaidėme kortomis. Pastebėjau, kad kalbant rusiškai man vis pasipainioja vienas kitas angliškas žodis. Turbūt atrodžiau kaip tie užknisantys tautiečiai, kurie šiek tiek pagyvenę užsienyje jau kalba su akcentu. Kai išlipau iš taksi prie savo namų laiptinės, manęs pasitikti išėjo brolis – neatpažįstamai ištįsęs paauglys, vilkintis mano seną nutrintą džinsinį švarką.
Gyvendamas Amerikoje visą laiką laukiau akimirkos, kai vėl atsidursiu namuose. Man turbūt nelemta emigruoti. Tik čia, Vilniuje jaučiuosi saugus. Tik čia jaučiuosi iš tikrųjų reikalingas ir tik čia mano dainos skamba geriausiai.
Gyvendamas Amerikoje per pusę metų parašiau tik vieną vienintelę dainą. „Vandenyje”.
1993 rugpjūtis
Baigėm įrašinėti albumą „Vandenyje”. Jis bus išleistas plokštelės, kasetės ir CD pavidalu. Algis nupaišė šyzovą avangardinį paveikslą, kuris bus albumo viršelyje. Įrašinėjome radijo stoties „M-1” įrašų studijoje su Raimiu Trilikauskiu. Jis šiuo metu yra kiečiausias garso režisierius Lietuvoje. Patys įrašai visą vasarą vyko gan chaotiškai. Arnoldas su Dariumi tuo pačiu metu dalyvavo grupės „Šiaurės kryptis” įrašuose ir kelis kartus mes su Algiu jų nesulaukėme studijoje.
Albume yra pora dainų, kuriose grojame tik mudu su Algiu. Bet tai ne esmė. Labai džiaugiuosi mūsų nauju darbu. Albumo pristatymas vyks per grupės jubiliejų. Puiki proga naujoms dainoms.
1993 spalio 2d.
Mūsų grupei 10 metų. Šiandien surengėme didelį trijų dalių koncertą Vilniaus Sporto rūmuose. Kažkada, dar pačioje pradžioje su Arnoldu kalbėdavome, kad jeigu išleisime bent vieną plokštelę ir bent kartą gyvenime sugrosime Sporto rūmuose, tai galėsime nebegroti daugiau. Šita svajonė išsipildė su kaupu. Nebeatsimenu, kiek kartų čia jau grojome. Ir dar – šiandien visi, atėję į koncertą, rado naują „Foje” albumą „Vandenyje”. Pardavėme apie pusantro tūkstančio vienetų. Per vieną vakarą!!!
Grojome daug naujų ir senų dainų. Koncertas buvo suskirstytas į tris dalis: balta, juoda ir spalvota. Čia kaip ir gyvenimo etapai: balta ir šviesi vaikystė (tada viskas šviesu), juodas – susidūrimo su realybe periodas ir vėlesnis laikas, kai pradedi filosofiškai suvokti, jog gyvenime yra daugiau spalvų nei tik juoda ir balta.
Kelias savaites prieš koncertą patys klijavome plakatus visame Vilniaus mieste. Atsispausdinome juos ant ryškių, florescencinių spalvų popieriaus. Kad šviestų iš toli. Koncertas buvo pilnas neįtikėtinos energijos. Fanai lipo į sceną ir dainavo kartu. Deja, įvyko liūdnas incidentas: vieną akimirką būrys užlipusių ant scenos jaunuolių krito atgal, nes apsauga juos bandė nustumti. Vienas vaikinas susižalojo. Po koncerto nusprendėme, kad padėsime jam finansiškai. Mūsų vadybininkas Artūras pažadėjo susisiekti su nukentėjusiuoju. Nežinau, kaip į tai reaguoti. Iš vienos pusės, žmonės elgėsi neatsargiai, iš kitos – tai buvo mūsų grupės koncertas. Liko sunkus jausmas.
Po koncerto fanų klubo nariai padovanojo mums po mažą šuniuką. Kiti grupės nariai juos iš karto kažkam atidavė. Aš savąjį parsinešiau namo. Pavadinau jį Meška, nes panašus į mažą meškutį. Nors ir užsikroviau atsakomybę juo rūpintis, tačiau negalėjau niekam atiduoti. Iš karto pajutau globėjiškus jausmus tam gyviui.
2009 vasara
Šią vasarą nusprendžiau surengti “1000-čio koncertų turą” per Lietuvą. Grojame atvirose aikštėse, stadionuose ir miestų parkuose. Paskaičiavau, kad nuo muzikavimo pradžios jau esu sugrojęs apie 1000 koncertų. Puiki proga tai paminėti ir pristatyti koncertinį DVD, kurį nufilmavome pernai gastrolių po Ameriką metu. Kaip ir prieš kiekvieną turą, sudariau koncerto dainų sąrašą. Kaip ir visada prisiekinėjau, kad šį kartą nebegrosime dainos, kurią grojame daug metų kiekviename koncerte ir ji vis persikelia iš vieno dainų sąrašo į kitą. Ir kaip visada, kai žiūrovai koncerto gale kviečia bisui, stovėdami su muzikantais užkulisiuose susižvalgom ir nusprendžiam, ką dabar grosime… „Vandenyje”. Ta daina visada vienaip ar kitaip atsiduria repertuare. Man atrodo, kad žmonėms ji turėtų būti iki gyvo kaulo nusibodusi, tačiau aš ją galėčiau groti bet kur ir bet kada. Ko gero ši daina iš visų, kurias esu parašęs, mane išreiškia labiausiai. Ją galiu dainuoti kai liūdna ir kai linksma, kai ramu ir kai viskas netelpa viduje. Man patinka, kad ją galima sukti kaip mantrą, kurią man padiktavo ta praplaukianti gyvatė Amerikos ežere 1991-aisiais.
2017 rugpjūčio 23 d.
Vinilinė „Foje“ plokštelė „Vandenyje“ šiandien kainuoja 300 eurų. Būčiau žinojęs anksčiau ir išsisaugojęs šimtą-kitą, dabar mane į maisto prekių parduotuvę vežiotų limuzino klasės automobilis su vairuotoju.
TAIP PAT SKAITYKITE: Andriui Mamontovui – 50 metų: kuri „Foje“ daina jums gražiausia?