Šiuo metu naująjį vinilinį albumą ruošiantis ir rečiau scenoje matomas legendinis reperis Pushaz ruošia naują koncertinę programą.
Pushaz – bene ryškiausias šalies repo atlikėjas, muzikos prodiuseris, renginių organizatorius, kuris į Hip-hopo pasaulį įsivėlė, dar apie 1996-uosius. Daugumai žinomas kaip buvęs Zenito ir G&G Sindikatas narys. Pusho arsenale 4 soliniai albumai, taip pat virš 15 prodiusuotų, bendraautorinių, aranžuotų albumų, kalnas apdovanojimų ir nominacijų bei nemažas sąrašas vaizdo klipų. Kūrybiniame kelyje išleista apie 150 autorinių kūrinių kartu su Sel, BIX, SKAMP, Linu Adomaičiu, Daiva Starinskaite, Ieva Narkute, Vaidu Baumila, Mantu Jankavičiumi, Išjunk Šviesą, Ironvytas, Omerta, Legato, Yga ir kt.
– Jūs gimėte Zarasuose? Kada persikėlei į Vilnių?
– Taip, gimiau ir augau Zarasuose. Pabaigęs Zarasų „Ąžuolo“ gimnaziją įstojau į VGTU ir išvykau studentauti į sostinę 1999 metais, kur teko trinti ne vieno universiteto suolą.
– Tikrai dauguma žinome, kas yra Pushaz. O kas jis buvo prieš 20 metų? Ar priklausei kokiai nors subkultūrai – ar iš karto hip-hop'eris ar reiveris, reperis, kt.?
– Su hip hop'o kultūra pažintis prasidėjo paėmus į rankas riedlentę, susipyniau kasytes, nusipirkau skarą, tai buvo apie 1995 – uosius. Tačiau, dar prieš tai, porą metų šokau gatvės šokius (visi judesiai buvo paimti iš MTV to meto vaizdo klipų), vienu metu turėjau 10 žmonių grupę, kurią mokinau šokti mokyklos aktų salėje. Pradėjau labiau domėtis rap'u ir apie 1996-ais jau paėmiau mikrofoną į rankas.
– Kokios tuo metu jaunimo vietos buvo pamėgtos ir ar lankydavaisi ten?
– Zarasų miestelis mūsų nedidelis, bet gražus ir spalvingas. Vasarojom prie ežerų, prie vienintelio šalyje atviro lauko baseino, saloje, kur dabar vyksta „Galapagai“ festivalis, prie mokyklų (ten asvaltuotas kelias geras buvo), kiemuose. Atšalus orams lysdavom kas pas ką į namus ar močiutės rūsį. Susinešdavom aparatus, laidus, kasėtes ir darydavom įrašus. Mokykloje taip pat turėjau savo kampą, nes buvau įkūręs mokyklos radiją ir vesdavau šokius. Prie mokyklos „Yamahos“, vakarais slapta pradėjau žaisti su muzikos kūryba, dėlioti pirmuosius „beat'us“.
– Ar nuo tų laikų tavo muzikinis skonis labai pasikeitė?
– Visada jaučiau ir jausiu to metų muzikai pagarbą, nes jos indelis milžiniškas, turbūt neišmatuojamas. Tačiau, kai tu tampi profesionaliu kūrėju, negali apsiriboti vien tuo su kuo tu augai ar iš ko sėmeisi. Privalai plėsti muzikinį ir, apskritai, kūrybinį lauką, kitaip neturėsi potencialo tobulėti.
Informacijos dydis didėjo milžinišku greičiu, turi spėt paskui jį, kitaip liksi nesuprastas, užstrigęs „savajame aš“. Tai nereiškia, jog privalai domėtis pačia naujausia muzika, kūryba. Tai reiškia, jog privalai domėtis visa kūryba, o ypač sena, kuri anksčiau gal tau buvo neaktuali ar neįdomi, bet ji įtakojo vienaip ar kitaip dabartinę muziką. Taip atradau bliuzą, džiazą, disco, funky, rock ir pan. 1995-ais žinojau tik kas yra Jungle, Drum&Bass, Hardcore, Trance, Hip Hop ir R&B. Dabar kaifuoju klausydamas tiek 1930 metų Misisipės bliuzo, tiek naujausių Louis Berry dainų ar The Prodigy šedevrų.
– Kuo Jūs žavitės, koks žmogus, vieša asmenybė ar kokio tipo žmonės Jums imponuoja?
– Mane visada imponuoja teisingi žmonės, atviri ir paprasti, bet – neprasti. Paprasti savo būdu, nes kuklumas šiais laikais – vertybė. Bet ne prasti darbais, nesvarbu kurioje srityje. Niekada nesižavėjau žmonėmis kurie save laiko tobulais, neklystančiais, kurie moko kitus, bet nemato arba nenori matyti, kas vyksta su jais pačiais. Netikiu tobulybe, tikiu tik jos siekimu, nes tai variklis, motyvacija. Per didelis pasitikėjimas ir žavėjimasis savimi yra didelis blogis. Deja, šiais laikais tai tapo normalu, o kažkam net gyvenimo būdu. Taip ir atsiranda cinikų ir „Napaleono sindromu“ serganti visuomenė.
– Grupė Zenit'aZ . Ji buvo vadinama mistine grupe, kodėl? Kaip ji susikūrė.
– Kodėl mistinė – nežinau. Tuo metu, mano manymu, grupė buvo gan žinoma, nes šalyje apskritai buvo tik penkios Rap'o grupės. Grupės Zenit'aZ trumpas gyvavimo laikas gal ir suteikė kažkokios mistikos, ypač dar po tiek metų.
1996 metais susikūrusi grupė gyvavo kažkur iki 2000 metų. Susikūrėme iš meilės kūrybai, iš tos energetikos, kuri atsiranda dirbant keliems žmonėms, bendra kryptimi. Bet ne už ilgo visi išsibarstėm – kas su darbais, kas su mokslais. Taip ir nutrūko ryšis. Vėliau su senu draugu iš Zenito, Žilvinu Žuzinu, 2005 metais dirbom prie SEL albumo „Muzika“ (išleista 2006 metais) prodiusavimo, turėjome bendrą įrašų studiją, bendrus projektus. Be to, Banjooz taip pat turėjo Hip-Hop‘o projektus, tokius kaip „Konektas“, „Sfera“ ir pan.
– Po pasirodymų su G&G Sindikatu, liko solinis/band projektas – Pushaz. Ar tiesa? Kokie tolimesni planai?
Solinę karjerą pradėjau dar 2003 metais, tada kartu su Donatu J. sukūrėme mano pirmąjį albumą „Pushaz“. Prieš metus pasirodė 4-asis albumas, pavadinimu „Skaičiai“. Tad solinė karjera buvo visada šalia grupės karjeros.
Tolimesni planai labai konkretūs ir aiškūs: žinių ir patirties perdavimas jaunajai kartai, socialinė ir visuomeninė veikla bei kūryba, darbas įrašų studijoje tiek su solo projektu, tiek prodiusavimas kitų atlikėjų ir grupių. Nepamiršime ir koncertuoti.
– Ruoši vinilinį albumą. Ar tai bus visiškai šviežias albumas su naujais tavo kūriniais? Ar prie tų kūrinių prisidės sūnus?
– Taip, bus šviežias albumas su naujais kūriniais, kurie bus labai kruopščiai atrinkti. Ar prisidės mano sūnus, tai jau priklauso tik nuo jo. Visos tam sąlygos yra, tačiau per prievartą niekada neversiu jo daryti to, kas jam neaktualu arba bent jau kol kas neaktualu.
– Pastaruoju metu vis daugiau atlikėjų išsileidžia savo kūrinius LP formatu. Ar vinilas grįžta į brendą?
– Taip, be abejonės, vinilas grįžtą į madą. Juolab, jog Hip-Hop‘ui LP yra svarbi subkultūros dalis. Turėti savo LP, manau, kiekvieno MC svajonė. Be to, kas žino kas bus po 5 metų, LP vėl priges, ateis integruoti čipai... Kol ne vėlu, reikia leisti LP.
– Tavo manymu, išleidžiant albumą, ar yra skirtumas tarp Digital ir LP?
– Techninis skirtumas, be abejo, yra. Skamba kiti dažniai, garso minkštumas ir kietumas ir t.t. Tačiau, reikia nepamiršti, kad tai tik įrankis su kuriuo pateikiama muzika, kūrinys. Ir joks blogas kūrinys neskambės gerai ant vinilinės plokštelės ir atvirkščiai. Todėl labiau dėmesį koncentruočiau į tūrinį, o ne į jo pateikimo būdą.
– Daugelis kalba, kad „kokios brangios plokštelės“. Ar iš tiesų jos brangios?
Taip, jos nepigios. Bet tame slypi didelis ir svarbus pliusas. Dabar,kai muzikos prieinamumas yra didžiulis, pasiūlos taip pat masė... Ant tiek visko daug, jog žmonės nevertina kūrinių, kramto juos kaip „burgerius“. Greitai ir daug... O turėdamas penkias plokšteles, jas vertinsi. Vertinsi jos tūrinį, nes pirksi tik tai, kas tikrai patinka ir kas domina. Nesiblaškysi tarp begalės kūrinių kurie netenka savo pradinės reikšmės, nes jie per lengvai sukramtomi ir dažnai išspjaunami. Gerai kada mes galime rinktis, todėl gerbiančiam muzikos kūrėjus, patarčiau pasimėgauti LP skambesiu bei jų kūryba.
– Ką patartumei atlikėjams, norint išleisti vinilinę plokštelę?
– Įrašyti bent 15 dainų. Iš jų atrinkti 10. Sugalvoti pavadinimą, sukurti cover'į. Ir viskas. Toliau tik techniniai niuansai.
Išgirsti naujus ir linguoti pagal visiem jau gerai žinomus kūrinius galės tik nedidelė dalis žmonių, tad nepavėluok, ir nepraleisk išskirtinio metų koncerto.
Iš karto po Pushaz koncerto mėgausimės Drum and Bass vibracijomis, kurias paruoš Doctah Jahngle aka Cr-Edit ir Socle.
Bilietus platina BILIETAI.LT
