Įdomu, ką Jums reiškia festivaliai, kaip juos vertinate ir kokius prisimenate iš ankstesnių laikų?
Visi festivaliai yra šventė, kur vienoje vietoje vyksta daug įvairiausių pramogų, skamba daug geros muzikos, groja skirtingi atlikėjai ir šiaip renkasi ta pačia idėja tikintys žmonės. Sovietiniais laikais turbūt vienintelis festivalis, kuris buvo tikrai populiarus tarp jaunų žmonių ir bent kiek panašus į šiuolaikinius, – tai fizikų šventė FIDI. Daugiau pasirinkimo nelabai ir buvo. FIDI buvo geras tuo, kad jame galėjome išgirsti grupes, kurių nerodydavo per televiziją. Kitas man įsiminęs festivalis – tai keltų muzikos festivalis Prancūzijoje, kuriame 1990 metais dalyvavome su grupe „Fojė“. Tai buvo tikrai įspūdingas didelis renginys, kurį prisimenu kaip pirmą gerą muzikos festivalį, kuriame teko dalyvauti. Tada pirmą kartą lankiausi Prancūzijoje, savaitę praleidome prie Atlanto vandenyno, klausydamiesi dūdmaišių ir roko muzikos. Tiesa, Lietuvoje tuo metu jau vyko roko maršai, taip pat festivalis „Lituanica“. Sakyčiau, šis festivalis buvo pirmas ryškus naujojo laikotarpio ženklas. Vėliau festivalių daugėjo. Dabar jau galime rinktis festivalį pagal savo pomėgius, identitetą. Po pandemijos dalis festivalių transformuojasi, jų vietą užima nauji. Ir tai yra nuolatinis procesas, kurį smagu stebėti. Man taip pat smagu matyti ir festivalio„Farm on Fire“ atsiradimą.
Roko maršą įvardijote kaip vieną stipriausių to meto festivalių. Ar jaučiate, kad dalyvaudamas šiame festivalyje asmeniškai prisidėjote prie Sovietų Sąjungos griūties?
Turbūt tai ir buvo mano kartos žmonių bendra misija – išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos diktato, tapti savarankiška valstybe ir būti Europos dalimi. Roko maršai mums buvo tas pat, kas šiuolaikiniam jaunimui internetas: per juos sklisdavo žinutės, kurios pasiekdavo visus žmones, kad jie pajustų, jog ne vieni yra ištroškę laisvės. Kad aplinkui dešimtys, šimtai tūkstančių žmonių, kurie trokšta to paties. Roko maršų didžiausias darbas ir prasmė buvo perduoti šią žinutę.
Gal šiuo metu pasigendate stipresnių idėjų, gilesnę prasmę turinčių festivalių?
Stiprios idėjos turbūt atsiranda tuomet, kai yra joms poreikis. Juk negali visi festivaliai būti už laisvę. Roko maršas atliko savo misiją. Jo tiražuoti neįmanoma ir nebėra prasmės. Dabar gyvename karo Ukrainoje aktualijomis, todėl pagrindinė žinutė yra susijusi su pagalba Ukrainai, kurią galime jai suteikti.
Kaip manote, ar muzika turi galios išjudinti problemas, padėti jas spręsti?
Tokį darbą gali padaryti žmonės. O muzika yra tik įrankis – tinkamas emocinis fonas, emocinis pastiprinimas ir palaikymas. Visa kita padaro žmonės, be to, juk ir muzika yra žmogaus kūrinys. Naudodami muziką, mes galime susivienyti bendram tikslui, tačiau pati muzika to už mus nepadarys.
Kuo Joninių šventė Jums ypatinga?
Joninės, kaip ir kitos lietuvių tradicinės šventės, visų pirma žymi virsmą gamtoje. Po Kalėdų dienos pradeda ilgėti, o po Joninių ilgėja naktys. Tai yra kosminio virsmo pažymėjimas – pasitikimas arba palydėjimas. Pasitinkame ilgesnes naktis arba palydime ilgesnes dienas. Kaip kas pasirenka.
Papasakokite apie neseniai vykusį koncertinį turą po Europą. Tai Jūsų akustinis koncertas, kuriame scenoje esate vienas, be kitų muzikantų. Įdomu, ar to paties galima tikėtis ir festivalyje?
Šiuo metu groju vienas. Todėl mano koncertai yra kiek trumpesni, labiau akustiniai ir daug intymesni. Kalbėdamas apie turą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, galiu pasakyti, kad mano koncertai vyko nedidelėse, jaukiose salėse. Koncertavau Romoje, Ženevoje, Milane, Nicoje. Taip pat Londone. Visi šie koncertai skirti lietuvių bendruomenėms, po pandemijos pasiilgusioms bendravimo lietuviškai. O koncertai yra geras būdas visiems susirinkti į vieną vietą, pabendrauti.
Kodėl pastaruoju metu mieliau renkatės mažesnius koncertus nei arenas?
Didelis koncertas – tai šou su daug šviesų, dideliu garsu. Tokiame koncerte negali tarp dainų pasikalbėti su publika, sureaguoti į repliką iš salės. Kai salėje tavęs klauso tik šimtas žmonių, kontaktas visai kitas –daug glaudesnis, intymesnis. Aš tokio bendravimo buvau labai pasiilgęs. Galima per metus tris kartus surengti koncertą didžiosiose arenose ir visą kitą laiką nieko neveikti. Tačiau man toks formatas netinka. Aš esu muzikantas ir noriu gyventi muzikanto gyvenimą: keliauti, groti, bendrauti, susitikti su skirtingais žmonėmis, pažinti savo klausytoją iš arčiau.
Ar kažko panašaus galima tikėtis ir birželio 23 d. vyksiančiame Joninių festivalyje „Farm on Fire“?
Koncertinę festivalio „Farm on Fire“ dalį pradėsiu aš. Man bus didžiulis iššūkis groti vienam tokiai didelei auditorijai. O jei kalbėsime apie repertuarą, tai visuomet stengiuosi įtraukti ir senų savo dainų, tų, kurias visada publika nori išgirsti ir, žinoma, pristatau naujas – tas, kurias pats noriu groti.
Koks šiandien būtų jūsų publikos portretas. Ar jaunoji karta taip pat atrado ir pamilo Andrių Mamontovą?
Taip, koncertuose sutinku ir paauglių. Tų, kurių tėvai mano arba „Fojė“ muziką klausė namuose. Vaikams įdomu pažiūrėti, kas čia per žmogus dainuoja ir kodėl tėvai jo muzikos klauso.
Vienas iš jūsų koncertų vasaros pabaigoje pirmą kartą istorijoje vyks ant Gedimino pilies kalno. Kaip kilo mintis surengti koncertą tokioje vietoje?
Man pačiam tai yra nuostabu! Ir kartu paradoksalu, kad dažniausiai nepastebime to, kas yra tiesiai mums prieš nosį. Visą gyvenimą priešais save matau Gedimino kalną. Vaikystėje jo papėdėje žaisdavome su draugais ir man niekada gyvenime nekilo mintis, kad čia galima koncertuoti. Mano bičiuliui, kuris organizuoja šį koncertą, atvažiavus į Vilnių, pirmiausia kilo klausimas: ar būtų galima pagroti ant Gedimino kalno viršaus. Viskas prasidėjo nuo idėjos, galiausiai gavome leidimą, o vasaros pabaigoje ten surengsiu istorinį koncertą. O iki tol susitikime festivalyje „Farm on Fire“!
