Grupė „Dead Can Dance“, nors ir iširusi daugiau kaip prieš dešimt metų, iki šiol yra viena iš tų, kurias daugybė melomanų laiko viena iš iškiliausių, originaliausių visų laikų muzikos kūrėjų. Dvasinga, gili, poetiška, alsuojanti praeitimi, sugebanti nukelti klausytojus šimtmečius atgal ar pakylėti aukščiau virš šios žemės grupės muzika įkvepia iki šiol. Ji be galo graži ir kartu kupina paties tikriausio liūdesio, o klausant grupės vokalistės Lisos Gerrard balso šiurpuliukai bėgioja per kūną.
Tad nenuostabu, kad po to, kai „Dead Can Dance“ 1999 metais paskelbė apie iširimą, grupės gerbėjai ištikimai laukė, kol grupė atnaujins savo veiklą. Šioms svajonėms buvo lemta išsipildyti 2004 metų pabaigoje, kai grupė trumpam atgijo ir surengė koncertinį turą, neaplenkusį ir Rygos. Deja, po to „Dead Can Dance“ ir vėl nutraukė veiklą.
Tačiau, laimei, grupės branduolys – Lisa Gerrard ir Brendan Perry nenutraukė savo kūrybos, abu leidžia savo solinius albumus ir rengia koncertus. Balandžio 3 dieną į Vilnių atvyksta Brendan Perry, kuris čia pristatys savo naująjį albumą „Ark.“
Ta proga „Dead Can Dance“ įkūrėjas sutiko duoti interviu naujienų portalui 15min.lt, kuriame pasakojo apie savo naujas dainas, „Dead Can Dance“ praeitį ir galimą ateitį.
„O, labai džiugu, kad Lietuvoje yra gerbėjų, važiavusių į „Dead Can Dance“ koncertą ir Rygoje“, – interviu pradžioje telefonu sako Brendan Perry.
– Koncerte Vilniuje bus pristatytas naujas tavo albumas „Ark.“ Iš to, ką teko girdėti ir to, ką pats sakei apie šį naują darbą, galima susidaryti įspūdį, kad nauja tavo kūryba smarkiai skiriasi nuo to, ką kūrei prieš tai – ritmo mašinos, elektrinės gitaros. Ar iš tiesų šįsyk nusprendei atitolti nuo to, kas buvo anksčiau?
– Taip, juk tai naujas mano albumas, o su kiekvienu nauju disku aš nenoriu kartoti to paties, kas buvo anksčiau, kurti pagal tą pačią formulę, nenoriu gręžiotis į praeitį. Šio naujojo albumo temos yra modernios – tai liečia politiką, karus, ekologijos problemas, todėl ir skambesys šįsyk yra modernesnis. Būtent todėl pasirinkau moderniau skambančius instrumentus, čia daug elektronikos.
– Nors šis diskas ir skiriasi nuo to, ką kūrei anksčiau, pats prisipažinai, jog tai panašiau į „Dead Can Dance“ nei kiti tavo darbai. Iš tiesų taip manai?
– Be abejo. Išsiskyrus „Dead Can Dance“ mano albumuose buvo nemažai funk muzikos įtakų, bliuzo. Aš tarsi atitolau nuo tos stilistikos, ką dariau anksčiau. O štai dabar aš grįžtu prie to, ką mes kūrėme kartu su „Dead Can Dance.“
– Šiame naujame albume yra tikrai nemažai padirbėta su kompiuteriais. Anksčiau tu sakei, kad tai yra tarsi atspindys to, kad mūsų visuomenė kuo toliau, tuo labiau tampa priklausoma nuo kompiuterių. Tačiau kai kurie muzikantai net ir iki šiol sako, jog gyvi instrumentai skamba natūraliau, priešinasi muzikos kompiuterizavimui.
– Tai priklauso konkrečiai nuo kūrėjo, kuris dirba su muzika. Jeigu kūrėjas žino, kaip konkrečiai veikia kompiuteris, ką su tuo galima padaryti, elektroniniai instrumentai duoda puikius rezultatus. Tai paprasta.
– Šiame diske skamba daugybė instrumentų, kiek žmonių dirbo ties šiuo įrašu ir kiek laiko užtruko „Ark“ kūryba?
– Ties viskuo aš dirbau vienas, niekas kitas neprisidėjo. (Vardina gausybę instrumentų, kurie buvo naudojami „Ark“ įrašams – aut.past.) O pats albumo kūrimas – nuo įrašų iki prodiusavimo – truko dvejus su puse metų.
Tekstai – iš pykčio politikams
– Naujoje tavo kūryboje itin dažnos politinės temos. Ar tuo pastaruoju metu labiau susidomėjai, ar tiesiog pasaulis tapo tokia vieta, kuri tau nelabai patinka, kad nusprendei daugiau dėmesio skirti būtent šioms temoms?
– Taip, tai tiesa, anksčiau politikai nekreipiau tiek dėmesio. Visos šios dainos, šie tekstai kilo iš mano nustebimo ir pykčio dėl to, kas vyksta pasaulyje. Visi tie kolonijiniai karai... Pasaulis tapo pavojingesne vieta nei buvo bet kada anksčiau. Kol blogi vyrai ir moterys užima svarbius postus, negalima tikėtis nieko gero. Tačiau noriu pabrėžti, kad aš nesu pats asmeniškai įsitraukęs į tai, kas vyksta politikoje, aš tiesiog tarsi komentatorius, aš stebiu, kas vyksta aplinkui, sakau, ką galvoju. Aš noriu būti tik pilietis, kuris netyli ir sako tai, ką mato.
– „Dead Can Dance“ muzikoje religija vaidino labai svarbų vaidmenį. Ar taip liko ir dabar?
– Ne. Šis naujas albumas nėra religingas, netgi pasakyčiau, kad antireligingas. Aš pasisakau prieš bet kokią sukurtą religinę sistemą. Aš tikiu proto laisve, natūralia evoliucija. Taip, yra universalus dvasingumas, kuris artimas mums visiems, tačiau man nėra priimtina, kai dvasingumui yra sukuriamos taisyklės, elgesio normos.
– Kažkada anksčiau tu prisipažinai, kad „Dead Can Dance“ albumuose galima jausti, ko tuo metu klausotės, kokia muzika jus įtakoja. Štai, tarkime, kultinis „Within the Real of the Dying Sun“, išleistas Lietuvoje ir „Zonos“, buvo smarkiai įkvėptas tuo metu jūsų itin daug klausomos klasikinės muzikos. Kaip yra dabar? Kas tave įkvepia?
– Aš klausau išties labai daug skirtingos muzikos. Tačiau dabar niekas jau nebeįkvepia to, ką aš kuriu. Aš klausau, kaip skamba mano kūriniai, žiūriu, ką dar galima padaryti, ir tai viskas. Išoriniai veiksniai šiuo atveju negalioja. Žinoma, yra daugybė mano mėgstamų atlikėjų, tačiau tiesiogiai mano muzikos tai neįkvepia.
„Internetas lavina žmones“
– Tu gyveni Airijoje, nors daug laiko gyvenai Naujojoje Zelandijoje. Dar prieš kelis metus sakei, kad nedidelio miestelio Airijoje gyvenimas yra keistas, čia labai stipri bendruomenė, į kurią nelengva integruotis, kartu ir aiškus pasiskirstymas į protestantus ir katalikus. Ar tau iki šiol patinka ramus sėslus gyvenimas Airijoje, netraukia grįžti į Naująją Zelandiją?
– Taip, dabar man jau patinka gyventi toje bendruomenėje, ji mane priima, aš aktyviai dalyvauju jos gyvenime. Naujojoje Zelandijoje nebuvau jau dešimt metų. Tačiau grįšiu ten šio turo metu, kai mes koncertuosime Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, tuomet ir pamatysiu, kaip ten viskas atrodo.
– Pastaruoju metu tu daug dėmesio skiri internetui, žaviesi, kiek daug savo tikslų ten galima įgyvendinti ir lengvai bendrauti. Tačiau daugeliui muzikantų tai tampa ir rimta kliūtimi – muzikos siuntimasis reiškia, kad muzikantai praranda daug pajamų, daugybė jų negali išgyventi tik iš muzikos. Ar tu irgi manai, kad internetas gali pražudyti muziką?
– Be abejo, gyvenimas muzikantams tapo žymiai sudėtingesnis, nes muzikantai nebegali vien tik leisti muzikos, ir iš to gyventi, jie turi galvoti apie viską. Jie turi groti daugiau koncertų, jeigu nori užsitikrinti sau pragyvenimą. O juk yra atlikėjų, kurie nenori koncertuoti, galbūt ir jų muzika tam nėra pritaikyta, jie norėtų tiesiog būti studijoje, įrašinėti ten diskus, tačiau vien to šiais laikais jau nebegali sau leisti. Finansiškai laikai tampa sudėtingesni. Tačiau matau ir gerus dalykus – žmonės apsikeitimo muzika internete dėka tampa labiau išprusę šioje srityje, jų muzikiniai skoniai įvairesni. Jaunesni žmonės yra kur kas labiau išsilavinę muzikoje, nei tai buvo anksčiau.
„Dead Can Dance“ gali atgimti
– Daugybė „Dead Can Dance“ gerbėjų Lietuvoje, matyt, atsimena jūsų koncertą Rygoje – tai buvo grupės trumpo atgimimo turo dalis. Ar po ilgos pertraukos tuomet nebuvo keista groti vėl kartu su Lisa Gerrard, ar jautėtės vėl kaip vientisas organizmas?
– Ne, nebuvo keista, atrodė, kad viskas grįžo į tuos pačius laikus, kaip kad tai buvo anksčiau.
– Tai galbūt galvojate ir apie „Dead Can Dance“ atgaivinimą, naują turą ar albumą?
– Taip, mes kartais pagalvojame apie tai, tačiau prieš atsikūrimą, naują turą norėtume turėti sukūrę daugiau naujos muzikos, kurią galėtume groti koncertų metu. Prieš praėjusį turą mes turėjome vos kelis naujus kūrinius, kurie dabar atsidūrė mano albume „Ark“, tačiau to, žinoma, neužtenka pilnam albumui, neužtenka pilnam atgimimo turui. Taigi, prieš atsikurdami mes turėtume būti užtikrinti tuo, kad turime sukūrę pakankamai muzikos. Galbūt tai atsitiks po metų ar dviejų ir netgi įrašysime naują albumą.
– „Dead Can Dance“ iširo, kai pašlijo jūsų santykiai su Lisa Gerrard. Ar dabar jūs bendraujate, klausai jos naujų albumų?
– Taip, aš bendrauju su ja, klausausi naujų jos albumų, man patinka tai, ką ji daro.
Vilniaus apžiūrėti laiko neturės
– Balandžio 3 dieną koncertuosite Vilniuje. Ar turi susiplanavęs, ką norėtum čia pažiūrėti, domėjaisi Lietuva?
– Aš norėčiau apžiūrėti miestą, bet dienotvarkė to, be abejo, to neleis. Aš atvyksiu, sugrosime koncertą, o kitą rytą jau išvyksime. Taigi, deja, nieko nepamatysiu. Turo metu mes grojame penkis koncertus per savaitę, o likusį laiką mėginame atgauti jėgas miegodami. Taigi, nieko nepamatome.
– O auditorija ar skiriasi skirtinguose pasaulio kraštuose?
– Nejaučiu jokio skirtumo.
– Ką grosite Vilniuje? Ar programa bus paremta naujo albumo dainomis, o gal bus čia ir „Dead Can Dance“ kūrinių?
– Sugrosime dainas iš mano solinių albumų, bus „Dead Can Dance“ kūrinių, taip pat naujų dainų, skirtų būtent šiam turui. Bus visko. Aš iš tiesų laukiu koncerto Vilniuje.
