– Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su grupės „Pink Floyd“ muzika?
– Tuo metu, kai pasirodė grupės „Pink Floyd“ albumas „The Wall“, aš dar nebuvau pakankamai pribrendęs ir suaugęs, kad galėčiau klausyti muzikos, man buvo vos dešimt. Albumą įsigijau paauglystėje, kai pradėjau domėtis ir mokytis muzikos.
Tačiau tuo viskas ir baigėsi – artimesnė pažintis prasidėjo vėliau – kai tapau gitaristu ir pradėjau groti pirmoje „Pink Floyd“ tribute grupėje, tik tada ir pradėjau groti jų dainas. Tai buvo 1994-aisiais. Dabar jau groju ketvirtoje tribute grupėje, prieš tai grojau „Australian Pink Floyd Show“, iš jos ir susiformavo „Brit Floyd“. Tad čia jau esu daugiau kaip keturiolika metų – koncertų metu groju bosine gitara ir atlieku Rogerio Waterso bei Davido Gilmouro partijas.
– Viename interviu grupės lyderis Damianas Darlingtonas sakė, kad naują grupę sukūrė, nes norėjo viską padaryti geriau. Kam reikėjo naujos grupės?
– Tiesiog išsiskyrė mūsų su grupe mąstymas dėl kai kurių klausimų. Supratome, kad įkurdami naują grupę patys galime padaryti daugiau ir geriau. Nusprendėme susijungti su kita tribute grupe, kuri iki tol koncertavo Šiaurės Amerikoje. Mums nereikėjo nieko ieškoti, visus narius jau turėjome.
– Tačiau bėgant laikui kai kurie grupės veidai keičiasi?
– Tai normalus dalykas, keitėsi gitaristai, būgnininkai, klavišininkas, tačiau grupės pagrindas liko tas pats. Likome aš ir Damianas, taip pat pritariantieji vokalistai, mes kartu jau daugiau kaip keturiolika metų.
– Pakalbėkime apie organizacinius dalykus. Ar jums nebuvo iškilę sunkumų su grupės „Pink Floyd“ kūriniu atlikimu, leidyba? Kaip atrodo šis procesas?
– Už tai, kad atliekame jų muziką, grojame ją koncertuose, išleidžiame koncertinius įrašus, turime mokėti honorarus. Mes nekopijuojame originalaus grupės pavadinimo, taip pat mūsų vardas skiriasi nuo grupių, kurios taip pat atlieka „Pink Floyd“ kurtą muziką. Nepažeidžiame jokių taisyklių.
– Ar jūsų grupės istorijoje būta tokių atsitikimų, kuomet gerbėjai jus supainiojo ir pagalvojo, kad esate tikroji grupė?
– (Juokiasi) Taip būna labai retai, bet pasitaiko. Pamenu, kartą nugirdau, kai žmonės pirkdami grupės atributiką prieš mūsų koncertą klausė kur Rogeris ir Davidas. Tokių atvejų pasitaikydavo tada, kai tribute grupės dar nebuvo tokios populiarios. Dabar žmonės supranta kieno muzikos klauso ir į kokius koncertus vaikšto.
– Tai bus ketvirtasis kartais, kai lankysitės Lietuvoje. Ką pamenate iš paskutinio vizito čia?
– Praėjusį kartą atvykome iš Švedijos keltu, šį kartą atvyksime iš Lenkijos. Kiekviena šalis skirtinga, gerai pamenu, kad Vilniuje labai daug gražios ir išskirtinės architektūros. Žmonės čia labai draugiški.
Koncertuodami Rytų Europoje jaučiame didesnį susidomėjimą. Taip greičiausiai yra dėl to, kad čia mūsų pasiklausyti atvyksta jaunesni žmonės, nei, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje. Jaunimas yra labiau entuziastingas, nieko neturiu prieš koncertus Didžiojoje Britanijoje, bet visada smagu kiekvieną kartą keisti atmosferą ir patį šou.
Šiuo metu daugiausia koncertuojame Europoje ir Šiaurės Amerikoje, taip pat pasirodome Pietų Amerikoje, planuojame surengti turus Australijoje ir Azijoje. Ten klausytojai dar kitokie.
– Šiais metais šou Lietuvoje bus skirtas „Pink Floyd“ albumo „The Wall“ 40-mečiui. Žinau, kad ruošiate išskirtinį šou, kuriame bus daug naujų dekoracijų ir techninių sprendimų.
– Šou bus įspūdingas, koncerto metu grosime beveik visas albumo „The Wall“ dainas. Taip pat bus ir kūrinių iš kitų albumų, nes norime daugiau įvairovės. Turui sukūrėme naują scenos apipavidalinimą – nuo dekoracijų iki apšvietimo. Bus daugiau šviesų ir lazerių, šį kartą įdėjome labai daug savo širdies tam, kad šou būtų įspūdingesnis.
– Ar koncertuose pristatomą muziką mėgstate pritaikyti sau, suteikti jai daugiau asmeniškumo, o galbūt priešingai – liekate ištikimi originaliosioms versijoms?
– Žinoma, kad į šou įdedame dalelę savęs, tačiau stengiamės, kad visi mūsų atliekami kūriniai atitiktų vieną ar kitą grupės „Pink Floyd“ versiją. Kartais mes mūsų atlikimas labiau primena gyvą „Pink Floyd“ atlikimą, o kartais studijinę versiją. Būna ir taip, kad atliekame Rogerio Waterso ar Davido Gilmouro versijas, kurias jie atlieka koncertuodami soliniuose koncertuose. Kartais tam tikras kūrinio vietas pakeičiame moteriškais balsais – tai padeda kūriniais suteikti daugiau artistiškumo.
