Pernai gegužę čia pat pasirodymą surengęs muzikos gurmanų numylėtinis tąkart sulaukė gerbėjo iš salės klausimo – ar jis ketina į Lietuvą atvykti dar kartą? Esą norėtų ir jo mergina dalyvauti, nors šįkart ji ir negalėjo.
Tuomet šyptelėjęs B.Clementine'as scenoje rankos mostu apsuko aplink kaklą ryškų rožinį šaliką ir primerkęs akį prasitarė – jis ir pats čia norėtų sugrįžti.
Trečiadienio vakarą gražūs norai virto realybe – prestižinio „Mercury“ prizo laimėtojas vėl koncertavo Vilniuje, ir vėl – pilnoje salėje. Vienintelį Baltijos šalyse pasirodymą surengęs muzikantas įrodė, jog gerbėjų šalyje jam tikrai netrūksta.
Lietuvą į savo gastrolių sąrašą B.Clementine'as įtraukė neatsitiktinai, jis čia atvyko pristatyti „The Wandering Tour“ programos, kurią skyrė vos prieš porą mėnesių išleistam savo antrajam studijiniam albumui „I Tell A Fly“.
Poetas, kompozitorius, pianistas – iš Belgijos kilęs, tačiau tarp Londono, Paryžiaus ir Niujorko gyvenantis 28-erių menininkas turi ne vieną talentą.
Praėjusį kartą B.Clementine'as žiūrovus užbūrė paprastumu: tuomet atsisakęs spalvingų dekoracijų, blizgučių ir bereikalingų detalių jis scenoje vietą garbingai užleido fortepijonui – čia dėmesys buvo skirtas tik muzikai.
Tuo tarpu šįkart koncerte viskas kitaip, čia ne ką mažiau svarbi buvo ir vizualioji dalis – menininkas surengė teatrališką spektaklį, kuriuo... tiesiog pavogė publikos širdis.
B.Clementine'as – reiklus kokybei. Kaip ir pastarąjį kartą, koncerte drauge dirbusi komanda turėjo paisyti griežtų reikalavimų, ypač tų, kurie susiję su pašaliniais garsais, triukšmu. Specialios taisyklės neaplenkė ir fotografų – įamžinti pasirodymą buvo galima tik iš balkono arba paskutinių eilių parteryje, toliau nuo scenos.
Salėje – visos vietos sėdimos, ir visos jos buvo užsėstos, laisvų kėdžių čia neliko, visi su nekantrumu laukė koncerto pradžios.
B.Clementine'as gerbėjus pakvietė tarsi į pasimatymą – jo gebėjimas besąlygiškai bendrauti su publika, pajausti ją, jos reakcijas, neliko nepastebėtas. Intymu ir tuo pačiu metu jautru, kitaip nepavadinsi.
Scenoje dar prieš prasidedant vakarui vietas užėmė keturi manekenai, tarp kurių ir du vaikai, ir nėščia moteris. Ir nors šios žmonių figūros koncerto kontekste įgavo ir daugiau prasmių, atspalvių, paralelių, nenuostabu, kad laukimo tema artima B.Clementine‘ui, jo mylimoji Flo Morrissey laukiasi pirmagimio.
Kartu su muzikantų ir šokėjų palyda atvykęs svečias scenoje Vilniuje nuo pat pirmos minutės jautėsi lyg žuvis vandenyje. Artistiškumo iš jo neatimsi – B.Clementine'as išties chameleoniška asmenybė, vienu metu sugebanti įsikūnyti į kelis skirtingus vaidmenis, perteikti visomis vaivorykštės spalvomis spindinčią nuotaiką ir tuo pačiu klausytojų viduje sužadinti visas įmanomas emocijas.
Kritikai jį lygina su Nina Simone, Antony Hegarty bei Davidu Bowie, o dėl išskirtinio savitumo ir originalaus požiūrio į kūrybą jis ne kartą vadinamas „tenoru iš kito pasaulio“.
Tačiau būti šiek tiek kosmišku, panašu, pačiam B.Clementine'ui net šiek tiek patinka. Tik kur reikėtų brėžti tą kosmoso ribą? „Mes visi ateiviai“, – pristatydamas savo albumą „I Tell A Fly“ yra sakęs muzikantas. Nors šios frazės suprasti vien tiesiogiai nereikėtų, B.Clementine'as mėgsta metaforas ir kalbėdamas apie kitą, tariamai kosminį, pasaulį turi omenyje žmonių susvetimėjimą, visuomenę, susiskirsčiusią rasėmis, klasėmis ir tautomis.
Apie tai jis prakalbo ir Vilniaus publikai. Kone dviejų valandų koncerte svečias tarp dainų nevengė ir gilesnių pamąstymų: apie egoizmą, savanaudiškumą, tamsiąją savo gyvenimo pusę, vartotojiškumą, psichologinį smurtą ir patyčias, nevengė ir politinių, pabėgėlių temų, „Brexit“.
Visos šios temos tam tikromis prasmėmis atsispindi ir jo naujame albume. „I Tell A Fly“ gimė jam klajojant po JAV, o ten, kaip pats yra sakęs, jį kurti įkvėpė ne tik biurokratija, bet ir ant vizos parašyta frazė „alien of extraordinary ability“ (liet. ypatingų gebėjimų svetimšalis arba ateivis). Taip ateivio sąvoka jo kūryboje įgavo platesnę prasmę.
B.Clementine'as susirinkusiems pasakojo ir apie prieš daugelį metų Londone užsimezgusią pažintį su lietuviu benamiu Laimonu. Kadaise jam ir pačiam teko ragauti vargo duonos, gyventi gatvėje, muzikantas puikiai žino, ką reiškia skurdas ir nepriteklius. Todėl dabar juokavo, kad jei kas dabar iš salėje esančių sutiktų aukštą ir sodrų balsą turintį vyruką, tegu perduoda jam linkėjimus nuo Benjamino.
Koncerte B.Clementine'as negailėjo publikos pamėgtų savo pirmojo albumo hitų, nors duoklę atidavė naujiems kūriniams. Šie, kaip ir visas albumas, palyginti su pirmuoju, drąsesni, išraiškingesni, gal net kiek griežtesni. O pats kūrėjas naująjį albumą vadina net kiek muzikalesniu.
Šiandien muzikantas ir pats jaučiasi laisviau, daugiau juda scenoje, o kartu su juo juda ir šokėjai, kartu grojantys muzikantai.
Nuo pat koncerto pradžios sulig kiekvienu kūriniu scenoje manekenų daugėjo. Čia jų atsirado kone dešimtys – daugėjo ir tariamai besilaukiančių moterų, ir nelaimingų vaikų, traumuotų vyrų.
B.Clementine'as juos scenoje išstatė „nuogus“, o tą nuogumą, neretai – dvasios, vidinės ramybės nebuvimą, apdainavo savo kūriniuose. „Kartais atrodo, kad mes visi esame manekenai: neturime jausmų, nesirūpiname kitais, esame nebepanašūs į žmones, kurie myli vienas kitą“, – dar prieš koncertą viename interviu pasakojo jis.
„Better Sorry Than Safe“, „Phantom of Aleppoville“, „One Awkward Fish“ – šios naujos dainos jau spėjo atrasti vietą gerbėjų širdyse, o joms skambant trečiadienį ne vienas paniro į apmąstymus.
B.Clementine’o kūryboje svarbią vietą užima dainų tekstai, visi jie – daugiasluoksniai, verčiantys mąstyti, ieškoti naujų prasmių. B.Clementine'as domisi aktualijomis ir į tai žiūri kitomis, menininko, akimis, muziką naudodamas kaip formą.
Suskambus dainos „Jupiter“ akordams iš tamsos į publiką B.Clementine’as išniro rankomis apglėbęs vieną iš nėščių manekenių. Šis kūrinys, kaip ir daugelis pastarųjų, gimė Amerikoje, kur jis neslėpė besijautęs itin svetimas. Dainos žodžiais kreipdamasis į amerikiečius jis save pristato kaip svetimšalį iš Jupiterio planetos. Vilniuje dainos žodžius B.Clementine’as kiek perfrazavo – čia vietoj Amerikos skambėjo Lietuvos vardas.
Įdomiu akcentu tapo netikėtas muzikanto poelgis. Netikėtai jo rankose atsirado Lietuvos vėliava, kuria jis apjuosė pridengdamas neva nuogą manekenę.
Tai, ką B.Clementine'as daro scenoje – hipnotizuoja. Ir visai nesvarbu, ar jis tik dainuotų, ar žiūrėtum jo kuriamą spektaklį prieš tai vienu mygtuko paspaudimu išjungęs garsą, ypatinga aura spinduliuojančio šarmo iš jo niekas neatims.
TAIP PAT SKAITYKITE: Muzikos gurmanų pamėgto Bejamino Clementine'o koncerte – būrys žvaigždžių
TAIP PAT SKAITYKITE:
