Pernai metais pasirodęs emocionalus ir daugiasluoksnis jo debiutinis albumas „Built On Glass“ išplukdė šį barzdotąjį australą į dar platesnius vandenis. Jau beveik metus Chet Faker keliauja po pasaulį ir groja savo muziką nuolat besiplečiančiam klausytojų ratui, vis gausiau ir gausiau užpildančiam didžiausių pasaulio miestų koncertų sales.
Aš pats Chet Faker atradau pernai. „Built On Glass“ man iškart tapo vienu iš neabejotinų vasaros perliukų, tad ir koncerto Terminal 5 klube, Niujorke, laukiau su nekantrumu. Panašu, kad toks buvau ne aš vienas. Atvykęs prie klubo įėjimo likus valandai iki jo atidarymo radau saujelę mergaičiukių, dėvinčių pašto ženklo dydžio sijonais, ir drebančių žvarbiame balandžio mėnesio vėjyje.
Jau išsigandau, kad šiandien būsiu vyriausias klausytojas auditorijoje, bet netrukus pradėję rinktis barzdoti hipsteriai su Ray Bansais ir man buns’ais greit nuramino mano nuogąstavimus. Lygiai šeštą valandą vakaro klausytojai suleidžiami į vidų, o lygiai aštuntą į sceną žengia vakaro apšildytojas – XXYYXX.
Neretai koncertą apšildantys vardai būna negirdėti. Kartais taip galima atrasti kažką sielai artimo ir mielo (kaip aš prieš keletą metų atradau Balam Acab, tąkart apšildžiusį škotų postrokerius Mogwai), bet dažniausiai tenka prastovėti ir praklausyti kokį ne itin įdomų projektą. Šįkart yra kitaip!
XXYYXX (tikrasis vardas – Marcel Everett) pasirodymo laukiau bene taip pat nekantriai, kaip ir paties vakaro kaltininko. Jo debiutinį albumą „XXYYXX“ esu perklausęs šimtus kartų ir beveik moku atmintinai, o jo gyvas pasirodymas yra toks, kokį visad ir įsivaizdavau. Raudonoje ir mėlynoje šviesose paskendęs, prie pulto ir laptopo palinkęs vyrukas nedaugžodžiauja. Jis tiesiog pažeria krūvą gausiai improvizuotų, bet puikiai pažįstamų kūrinių.
Skamba „Fields“, „DMT“, „Set It Off“, „Alone“, „About You“ ir daugelis kitų. Per nugarą bėgioja skruzdėlytės, o paširdžiai net dreba nuo žemų dažnių. Keturiasdešimt penkios minutės neprailgsta. Privertęs judėti net ir tuos, kurie šįvakar judėti neketino XXYYXX atsisveikina ir pats atjungia savo aparatūrą. Pertrauka… Chet Faker scenoje pasirodo lygiai devintą.
Chet Faker viską daro pats. Pats rašo dainas, įrašinėja, aranžuoja, prodiusuoja bei platina savo muziką. Jis neparduoda savo sielos muzikos industrijai ir akivaizdžiai džiaugiasi bei didžiuojasi savo nepriklausomybe. Nepaisant to, pasirodymo metu jis spinduliuoja ne tik pasitikėjimu savo jėgomis, bet ir kukliu dėkingumu tiems, kurie klausosi jo dainų, dovanoja susižavėjimo kupinas šypsenas, ir suteikia jam galimybę likti nepriklausomam.
Albumas „Built On Glass“ puikiai atskleidžia šio atlikėjo daugialypį talentą, bet scenoje tai tampa dar akivaizdžiau. Jį lydintys du muzikantai – gitaristas ir perkusininkas – yra puikūs ir suteikia jo muzikai daugiau spalvų, bet pats Chet Faker yra stačiai nepakartojamas ir sugeba be didelių pastangų sužibėti skirtinguose amplua. Įžanginio kūrinio „Cigarettes and Chocolate“ metu jis aktyviai sukioja pulto rankenėles.
Skambant „Melt“ jis tampa prie mikrofono kuklų šokį šokančiu electro-soul’o vokalistu. „Love and Feeling“ jis atlieka akomponuodamas gitara. Na, o itin nuoširdus „To Me“ atlikimas gali sugraudinti net ir didžiausią kietaširdį. Šio kūrinio įžanginį vokalą jis, tarsi koks Dub FX, įdainuoja keletą kartų, sluoksniuodamas savo balsą tol, kol dainos kulminacija tampa vienu iš ryškiausių vakaro momentų.
Kaip ir reikėjo tikėtis šiame koncerte skamba ryškiausios Chet Faker dainos. Išgirstame ir „I’m Into You“, „Release Your Problems“, „1998“, ir begalę kitų… Dar kartą padėkojęs visiems klausytojams už jam suteiktą galimybę daryti gyvenime tai, ką jis labiausiai nori daryti, jis paprašo visų bent kelioms minutėms padėti telefonus į šalį ir ne filmuoti prastos kokybės vaizdelius, o tiesiog pasimėgauti muzika.
Jo paklauso beveik visi, o jis ta proga dovanoja savo pirmąjį įrašytą kūrinį – Blackstreet dainos „No Diggity“ koverį. O ką daro žmonės nelaikydami telefonų rankose? Jie šoka! Ir šoka taip, kaip šokdavo anuomet, kai telefonai būdavo laidiniai, ir leidžiant vakarą koncerte jie likdavo namie.
Iškviesti muzikantus bisui nėra sudėtinga, o pats bisas – toli gražu nei dvi dainos. Klausomės „Gold“, „Dead Body“, Van Morrison dainos „Moondance“ koverio… Na o vakarą karūnuoja (kaip ir reikėjo tikėtis) fantastiškasis hitas „Talk Is Cheap“, kurį Chet Faker’is atlieka vienui vienas, scenos viduryje grodamas klavišiniais ir skęsdamas baltoje prožektorių šviesoje. Šios dainos jau pusę koncerto reikalavusi publika pratrūksta ovacijomis.
Paskutinį kartą jutau kažką panašaus, kai gyvai regėjau James Blake. Šie du jaunuoliai, nors ir grojantys kiek skirtingą muziką savo kūryboje ir charizmoje slepia panašią žiežirbą, kuri išsilaisvina jiems vos užlipus į sceną. Chet Faker pradėjo savo kūrybinį kelią savo miegamajame… Anksčiau grojo mažesnėse salėse, dabar groja didesnėse…
Jei taip ir toliau, tai jau visai netrukus jis šturmuos arenas bei stadionus, ir taps pagrindiniu vasaros festivalių „vinimi“. Nors tikriausiai tokia muzika daug gražiau skamba tokioje intymioje aplinkoje, kokioje jį mačiau šįvakar, bet šis nepaprastai talentingas žmogus yra vertas daug didesnių erdvių ir dar gausesnio gerbėjų rato.
