„Apie užpultą Ukrainą išgirdau viešėdamas Amerikoje. Nutvilkė siaubas. Jaučiausi sutrikęs, troškau sugrįžti pas artimuosius. Net parskridus kaustė nerimas. Rodėsi, Europos Sąjunga ir visas pasaulis į situaciją reagavo per lėtai. Vis dėlto, per tris dienas suėmiau save į rankas ir nepasinėriau į paniką. Nusprendžiau paklausyti vidinio balso. Jis man sakė, kad baimei nereikia leisti tavęs išbalansuoti ir paralyžiuoti gyvenimo. Galiausiai vidinis mano karys patikėjo, kad joks priešas neateis, jei neleisim jam to padaryti“, – pastarųjų mėnesių įvykius prisimena šiandien solinį albumą pristatantis atlikėjas.
– Tavo socialiniuose tinkluose neseniai atsirado spalvingų personažų fotografijos. Iš kur jie?
– Parašiau dainą, kuri, kaip ir naujas mano albumas, vadinasi „100 AŠ“. Ji – apie daugybę spalvingų veikėjų, gyvenančių manyje. Visi tie personažai – vidinių balsų atspindžiai. Barasi, nesutaria, kartais nori priimti skirtingus radikalius sprendimus. Kūrybinė komanda pasiūlė minėtus personažus įkūnyti, sukūrėme vaizdo klipą, įsiamžinau fotosesijoje. Čia ir darboholikas arklys, ir burbanti teta, ir vidinis perfekcionistas, ir festivalininkas bei daugybė kitų figūrų. Pačiam buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip dažnai manyje nerimstantys veikėjai atrodys įgavę apčiuopiamą pavidalą. Prieš balandžio 30 d. vyksiantį albumo pristatymo koncertą pasidaliju vienu kitu kadru socialiniuose tinkluose.
– Kiekvienas personažuose ras dalelę savęs?
– Labai smagu, jei žmonės susitapatina, pastebi ir savo asmenybės bruožų. Mano pagrindinis tikslas iškomunikuoti žinutę, kad būti savimi reiškia būti visokiam. Didžiausias gyvenimo iššūkis – išlikti vientisu. Kartais juk norisi keliauti ir į kairę, ir į dešinę arba, kaip mano kolegė juokauja – ir alaus, ir sidro. Tai ką čia dabar daryti?
– Sau leidi būti visoks?
– Tikriausiai tik sulaukęs žilos senatvės atsakysiu į šį klausimą. Dabar bandau ir mokausi tą padaryti. Man dažnai užduoda klausimą, kaip būti savimi. Manau, tai – sudėtinga, kol iki galo savęs nepažįsti. Kai priimi aštresnius asmenybės kampus, tą padaryti lengviau. Reikia pamažu suprasti, kad visų personažų iš savęs iškrapštyti neįmanoma. Vidiniai demonai siaučia tik tuomet, kai juos ignoruojam ir meluojam, kad čia – ne mes. Juos galime prisijaukinti ir ugdyti savyje, kad duotų naudos, o ne žalos. Dar be galo svarbu – ugdyti savo vidinį karį ir drąsą.“
– Kiek naujoje programoje yra tikro tavęs?
– Aišku, nors savotiškai provokuoju ir pokštauju, bet su komanda daug kalbėjome apie autentiką. Norėjosi, kad su manimi susijusių ar man nebūdingų dalykų naujoje programoje nebūtų. Albumas – sarkastiškas, saviironiškas, bet absoliučiai nuoširdus. Parašęs pirmas keturias dainas parodžiau vienai draugei, kuri mane labai gerai pažįsta. Jas išklausiusi ji atsisuko ir tarė: „Dominykai, taigi čia – visiškai tu!”. Man tai buvo komplimentas ir patvirtinimas, kad einu geru keliu. Albume iš viso atsirado dvylika kūrinių.
Kai socialiniuose tinkluose pasidalijau tetos Danguolės, kurią įkūnijau nuotrauka, sekėjai ėmė įkalbinėti, kad jai reikia užlipti ant scenos. Ruošiu keletą staigmenų. Koncerte skambės ne tik naujos dainos, bet ir nostalgiškai mano pusei skirti „Liūdnų slibinų“, Vitalijaus Špokaičio kūriniai. Norėčiau, kad žmonės, kiek įmanoma, iš meno ir kūrybos semtųsi šviesos bei vilties. Ir pats tą nuolat stengiuosi daryti.
Visgi, jaučiuosi labai ribotas ir baigtinis. Ir tas supratimas yra labai gražus. Dėkoju žmonėms, kurie kartu su nedideliu biudžetu, tikėdami mano idėja, kūrė kartu. Muziką rašiau kartu su Kęstučiu Vaitkevičiumi ir albumo prodiuseriu Rolandu Venckiu-Innomine. Ir dar daugybė žmonių prisidėjo.
Naujo Dominyko Vaitiekūno albumo klausykite čia:
