Dar 2012-ųjų pavasarį Kongresų rūmuose koncertavęs Willo Saldeno vadovaujamas kolektyvas čia pritraukė minias – pasiklausyti orkestro pasirodymo tuomet susirinko sausakimša salė gerbėjų.
Panaši situacija pasikartojo praėjus pusketvirtų metų – koncertų salė talpino tūkstančius.
Glenno Millerio orkestras, tai vienas kolektyvų, kurio koncerto afišoje galima drąsiai rašyti „publikai pageidaujant“. Lietuvoje koncertavę amerikiečiai vilniečius ir miesto svečius kaip ir anąkart, taip ir dabar – užkrėtė pozityvia svingo energija.
Pagrindinis „Glenn Miller Orchestra“ tikslas – išsaugoti, skleisti ir toliau populiarinti G.Millerio muzikinę viziją.
1904-aisiais gimęs amerikiečių trombonininkas, aranžuotojas, kompozitorius Glennas Milleris – tikra legenda, vienas populiariausių praėjusio amžiaus pirmosios pusės atlikėjų. Jo įkurto bigbendo įrašytos melodijos „In The Mood“, „Tuxedo Junction“, „Chattanooga Choo Choo“ priskiriamos džiazo aukso fondui, šie ir kiti Glenno Millerio įrašai iki šiol dažnai transliuojami TV ir radijo eteryje, skamba kino filmuose.
Pirmąją savo grupę G.Milleris įkūrė dar mokykloje. Dėl muzikos mokslus universitete metusi būsimoji žvaigždė dirbo laisvai samdomu trombonininku, grojo Brodvėjaus spektakliuose, muzikavo su garsiu bigbendo lyderiu Benny Goodmanu.
Persikraustęs į Niujorką, muzikantas pasiekė savo – 1939 m. jo naujai suburto orkestro koncertai dažnai skambėjo per radiją, kino prodiuseriai kvietė jį pasirodyti filmuose. Tuo metu bent po keletą G.Millerio orkestro plokštelių turėjo visos JAV užeigos ir barai.
„Milleris jautė Amerikos pulsą. Jis žinojo, kas patiks klausytojams“, – praėjus beveik pusei šimtmečio orkestro populiarumo fenomeną aiškino buvęs jo narys Hermanas Alpertas. Orkestro populiarumas augo kaip ant mielių. Netrukus Glennas Milleris tapo viena ryškiausių JAV popkultūros figūrų.
Viena garsiojo G.Millerio sėkmės paslapčių buvo ta, kad būdamas gyvas, sunkiais laikais jis nesivaržė linksminti žmones. Jis buvo viena tų retų figūrų, kurios karo metais nedraudė sau praskaidrinti kitiems pilką kasdienybę, tad G.Millerio muzika skambėjo daugybėje namų iš leidžiamų plokštelių. Muzikantas žuvo jaunas, būdamas vos 40-ies.
1939-aisiais žurnalas „Time“ pastebėjo: „Iš 12-os ar 24-urių diskų kiekviename iš 300 tūkst. Amerikos restoranuose ir kavinėse esančių muzikinių aparatų, nuo 2 iki 6 plokštelių yra Glenno Millerio.“ Tais laikais, kai nebuvo interneto, galima tik įsivaizduoti, kokius populiarumo mastus reiškė tokie skaičiai.