Jūsų dėmesiui – išskirtinis portalo Žmonės.lt interviu su E.Lubiu apie tai, kaip muzika jį pavertė „laukiniu“.
Lietuvos muzikos padangėje grupės tai atsiranda, tai vėl dingsta. Tu bene dešimt metų, nors ne visada aktyviai, buvai scenoje ir užsitarnavai savo vardą, prisijaukinai auditoriją. Kodėl dabar nusprendei pasikeisti – nuo pavadinimo iki kuriamos muzikos žanro?
Tai yra kažkoks roko ir sintetinės muzikos plakinys. Aš pats manau, kad mano muzika telpa į popmuzikos rėmus. Gal tai yra intelektualus popsas?
Viskas įvyko natūraliai. Šiuo metu, nėra ko čia slėpti, aš kuriu muziką kitiems Lietuvos dainininkams. Koncertuoju gana retai, o pastaruoju metu iš viso sąmoningai stengiausi visai nekoncertuoti, nesirodyti jokiuose renginiuose. Tiesiog buvau sutelkęs visą dėmesį į savo šį naują projektą. Pradėjau eksperimentuoti su savo muzika. Galbūt norėjau atrasti save naujai, padaryti kitaip ir save nustebinti.
Kita vertus, kurdamas naują muziką stengiuosi neprisirišti prie vieno stiliaus ir padaryti visiškai kitaip. Šiuo atveju man tai puikiai pavyko – gimė penkios dainos, kurios balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje jau turėtų pasirodyti.
Kalbi apie kelias dainas, taigi jau planuoji pristatyti savo kuriamos muzikos albumą?
Titulinė daina ir EP muzikinio albumo versija internete vadinsis „Soulstarving“. Taigi fizinės kompaktinės plokštelės nebus. Žinoma, mes viską apipavidalinsime, tačiau dainas bus galima parsisiųsti iš interneto. Mat apie didesnį albumą dar anksti kalbėti (EP, arba angl. extended play, yra muzikinis albumas, kurį sudaro daugiau dainų nei single, tačiau mažiau nei pilname albume – aut.past.)
Daina „Soulstarving“ buvo kuriam bendradarbiaujant su žinomu švedų prodiuseriu ir garso inžinieriumi Stefanu Bomanu. Jis dirbo su daugybe žinomų grupių. Tokių, kaip „Def Leppard“, „Kent“, „Hellacopters“ ir kitos. Trumpiau tariant, jis dirbo su tokiais muzikantais, kurie ir man pačiam labai imponuoja. Stefanas padarė visą mano titulinės dainos muzikinį suvedimą. Nenoriu girtis, bet jaučiasi, kad daina labai išsiskiria iš viso to, kas yra pagaminta Lietuvoje. Pradedant nuo suvedimo ir baigiant apipavidalinimu.
Šarūno Daunoro nuotr./Edgaras Lubys |
Žinau, klausimas tradicinis, bet iš kur semiesi įkvėpimo naujoms dainoms ir sau nebūdingai muzikai? Turiu pripažinti, pirmoji tavo daina man buvo kiek panaši į naujausius „Muse“ kūrinius.
Vieniems panašu į „Muse“, kitiems „Depeche mode“ primena. Tai yra kažkoks roko ir sintetinės muzikos plakinys. Aš pats manau, kad mano muzika telpa į popmuzikos rėmus. Gal tai yra intelektualus popsas? Tai nėra visiškas menas, dainos netrunka po 18 minučių ir negroja kažkoks noise‘as (muzika, susidedanti iš kelių muzikos žanrų arba, kurios sukuriamas triukšmas laikomas atskira muzikos rūšimi – aut.past.). Išleisiu muziką tokią, kokia ji man atrodo, ir pateiksiu taip, kaip noriu ją pateikti.
Kiek žinau, netrukus pristatysi ir pirmosios dainos vaizdo klipą bei fotosesiją. Juos darei ne Lietuvoje?
Taip, vaizdo klipas pirmajai dainai buvo kuriamas, ne Lietuvoje, o Vietname. O apie jį plačiau papasakosiu galbūt kiek vėliau (juokiasi).
Kalbant apie fotosesiją... Fotografavo Šarūnas Daunoras. Jis 6-erius metus dirbo su „New York Times“ ir gyveno Niujorke. Man buvo didžiulis malonumas su juo dirbti. Viršelį, savo ruožtu, daro fotomeninkė Saida Končiūtė. Jų darbo rezultatus taip pat pamatysite netrukus.
Pats laikas užduoti esminį klausimą: kaip suprantu, Lietuvoje Amberlife nebeliks?
Ne, tokio vardo nebebus. Tai, ką aš dabar darau, nebeturi nieko bendro su Amberlife pavadinimu. Pasikeitė viskas – aš nebegroju su tais pačiais muzikantais ir nebedirbu su ta pačia vadyba, su kuria dirbau maždaug prieš penkerius metus. Tas pavadinimas buvo sukurtas visai kitokiomis aplinkybėmis. Nebeliko nieko bendro su tuo, ką aš dabar darau. Nei stilistiškai, nei kitaip.
Tikrai neriečiu nosies ir nesakau: „Ai, tie lietuviai man jau nebeįdomu, noriu dabar kažkur kitur išvažiuoti“
Pagaliau, Amberlife susikūrė prieš 10 metų. Įsivaizduoju, kad tokioje mažoje rinkoje kaip Lietuva, dešimtmetis yra labai ilgas laiko tarpas. Ypač, kai pagalvoji, kad nauji veidai tai atsiranda, tai vėl pranyksta.
Ar tai reiškia, kad tu dabar taikysiesi į muzikinę užsienio rinką?
Atvirai pasakius, aš iš viso į nieką nesitaikau. Stengiuosi mėgautis pačiu procesu ir padaryti taip, kad pagaliau aš pats būčiau patenkintas dėl muzikos skambesio. Nė negalvoju apie pilnus stadionus, žurnalų viršelius ar ką nors panašaus.
Šiaip aš turiu labai daug muzikinės veiklos, bet pasirinkau būti už kadro. Mane visiškai tai tenkina. Neturiu baisiai didelių egoistinių ambicijų, kad man trūks plyš reikia masinių auditorijų. Šis mano projektas yra labiau iš įkvėpimo, idėjos, noro realizuoti savo mintis, negalvojant apie tai, ar kas nors jas pripažins ir garbins mane.
Šarūno Daunoro nuotr./Edgaras Lubys |
Manau, kad bet jau pasąmonėje dauguma Lietuvos atlikėjų ir kūrėjų galvoja, kaip čia reiks iš to pragyventi. Mes esame mažos šalies gyventojai, todėl esame priversti apie tai galvoti, jei norime gyventi vien tik iš muzikos. Tai pakiša koją idėjoms. Todėl aš stengiausi nė trupučio negalvoti apie komerciją ir kas bus su mano kuriama muzika.
Tikrai neriečiu nosies ir nesakau: „Ai, tie lietuviai man jau nebeįdomu, noriu dabar kažkur kitur išvažiuoti.“ Tai būtų savęs išsižadėjimas. Didžiulė klaida. Manau, Lietuvoje taip pat yra įgudusių melomanų, kurie gaudosi muzikoje, ir aš rasiu savo klausytoją.
Tai dabar būsi, kaip madinga, tiesiog Edgaras. Ar jau esi susigalvojęs kokį naują sceninį vardą?
Taip, būsiu Feral. Išvertus iš anglų kalbos reiškia laukinis. Anaiptol, tai nėra tiesiogine šio žodžio prasme, kad aš esu kažkoks sulaukėjęs ar panašiai (juokiasi). Pavadinimas netgi siejasi su tituline daina. Jos tekstas ir pagrindinė mintis yra ta, kad ir kaip tobulėtume – technologijos, didžiuliai miestai, metropoliai – mumyse vis tiek gyvena laukinis žmogus, kuris nori grįžti į gamtą. Juk visiems yra gera būti parke ar gamtoje. Pavadinimas ir daina yra būtent apie tai. Aš jį siečiau su tokiais žmonėmis, kurie pabėga iš savo komforto zonos. Natūralistais, kurie spjauna į visą šitą technologijų pasaulį ir išvažiuoja gyventi kur nors į Tailando džiungles. Daina nėra apie kažkokį sulaukėjimą, atvirkščiai, ji – apie labai šviesius dalykus. Ir grįžimą į save.
Jūsų dėmesiui – Edgaro Lubio-Feral dainos „Soulstarving“ tyzeris: