Apie tai, kas motyvuoja verslą remti kultūrą, ir kaip kultūrinės iniciatyvos atranda savo rėmėjus – D.Dargį kalbina meno publicistė Laura Kešytė.
– Pradėkime nuo kasdienių dalykų. Kokiu ritmu gyvenate vasarą? Kaip leidžiate laisvalaikį?
– Mano vasara susideda iš dviejų dalių. Gimus vaikams su šeima turime tradicija vykti į Lietuvos pajūrį – ten ir pailsiu, ir pastrateguoju. O likusį laiką leidžiame Vilniuje.
Man patinka miesto gyvenimas – važinėjimas dviračiu palei Nerį, vakariniai pasivaikščiojimai, pasisėdėjimai restoranų terasose. Toks gražus ir žalias mūsų senamiestis! Koncertai būna smagūs, ypač po atviru dangumi. Su vaikais dažnai užsukame į Botanikos sodą, Mokytojų namų kiemelį. O liepos mėnesį, irgi tradiciškai, praleidžiame festivalyje „Midsummer Vilnius“.
– Kultūra plačiąja prasme – kiek ji figūruoja jūsų gyvenime? Kokie meniniai žanrai jums įdomūs, aktualūs?
– Atvirai sakant, su kiekvienu vaiku (o aš turiu jau tris) laisvalaikio kiekis proporcingai mažėja... (šypsosi) Todėl ir tų kultūrinių patirčių šiuo metu turime kiek mažiau. Tačiau apskritai kalbant, aš labai mėgstu teatrą. Ypač (Oskaro – red. past.) Koršunovo spektaklius. Tik jau senokai turėjau progą sudalyvauti… Daugiausiai laiko šiuo metu galime skirti muzikai, kadangi vaikai išbūna koncertuose. (juokiasi)
– Esate elektroninės muzikos gerbėjas, tiesa? Ar jūsų ir jūsų vaikų skoniai sutampa?
– O taip, elektronikos klausausi nuo paauglystės, turbūt, kokių keturiolikos. Turiu sukaupęs nemažą rinktinių kompaktų kolekciją. O ir pats kažkada darydavau remiksus, grodavau, leisdavau kompaktinius diskus. Turiu ir didžėjaus pultą, tik jis dabar dulka... (šypsosi)
Vaikai šiuo metu daugiausiai klausosi „Power Hit Radio“. Ne viskas man patinka, kas groja jų eterio metu, bet būna, jog išgirstu kažką netikėto, įdomaus. Kuo tikrai galiu pasidžiaugti, kalbant apie atradimus, tai lietuvių kuriama elektronine muzika. Jos vis daugiau, įvairios, kokybiškos.
– Jūsų vadovaujama įmonė daug metų remia įvairius kultūrinius renginius. Kas jūsų rėmimo sąraše yra šiuo metu?
– Iki šiol remiame džiazo festivalius – „Vilnius Jazz“, „Nida Jazz“, „Vilnius Mama Jazz“, taip pat pasaulinės muzikos ciklus „Gera muzika gyvai“, į kuriuos atvyksta atlikėjai iš tolimų šalių. Kasmet remiame šviesų festivalį, įvairius bendruomenių renginius mikrorajonuose. Na, o ryškiausias, labiausiai mecenuojamas mūsų renginys – festivalis „Midsummer Vilnius“.
– Kaip atsirenkate, kokias veiklas, renginius, iniciatyvas remti?
– Manau, kad kultūra yra emocija. Jeigu atėjęs į renginį pajunti, kad tau tai artima – įsitrauki. Organiškai. Tarkime, džiazas atsirado dėl to, jog mano tėtis (Robertas Dargis – red. past.) pats groja keliais muzikos instrumentais, klausosi džiazo, važiuoja į koncertus.
O „Midsummer Vilnius“, man lankantis, paliko labai gilų įspūdį savo kokybe, turinio išpildymu ir tuo, kad festivalio metu yra kuriami specialūs muzikiniai pasirodymai, tokie kaip „Empti orchestra“. Labai laukiu, šiais metais bus „Fink orchestra“. Unikalumas žavi.
– Remiamų projektų, renginių sąrašas – kintantis ar pastovus?
– Tiesą sakant, stengiamės įtraukti ir naujus projektus, kultūrines ar socialines iniciatyvas, kurios mums atrodo prasmingos, tačiau įterpti kažką papildomai – savotiška dilema. Paprastai, kai kažką išsirenki, prie to ir prisiriši. Ir kitiems verslams – panašiai. Tarkime, „ERGO“ daug metų remia „Kino pavasarį“ arba SEB bankas – „Išsipildymo akciją“.
Naujoms kultūrinėms, visuomeninėms iniciatyvos nėra lengva rasti mecenatą, kuris dar neturi savo temos. Ir atvirkščiai – greitai augantys verslai užtrunka, kol atranda tai, kas atitinka jų vertybes, viziją. Matot, turi įvykti abipusė chemija.
Mano palinkėjimas – kiekvienai iniciatyvai surasti po savo mecenatą, kuris galėtų duoti stabilumo, užtikrintumo ir kūrybinės ramybės.
– O jeigu rėmimo nebūtų? Iniciatyvoms tektų kovoti dėl išlikimo vien tik rinkos ekonomikos sąlygomis?
– Manau, kad įsivyrautų popsas, išgyventų tik pramoginis turinys, orientuotas į masinį žiūrovą. Tam, kad aukštoji kultūra būtų plačiai visuomenei priimtina, įdomi ir perkama, reikia nuolat investuoti į švietimą. Palyginkite, kokį turinį kuria nacionaliniai transliuotojai, ir kokį – komercinės televizijos. Skirtumas – akivaizdus.
– Kas, jūsų požiūriu, galėtų paskatinti verslą labiau įsitraukti į mecenatystę?
– Manau, kad sektinas pavyzdys – pelno mokesčio lengvata, jau kurį laiką taikoma kino gamybai. Lietuvos įmonės, norinčios neatlygintinai suteikti lėšų filmo kūrimui, gali susimažinti pelno mokestį, o kinas – pritraukti finansavimą iš privačių rėmėjų.
Savo ruožtu, kino industrija sukuria nemažai darbo vietų – į Lietuvą atvyksta tokie prekiniai ženklai, kaip „HBO“, „Netflix“, vykdo filmavimus, skatina kino turizmą (kuris, beje, per pandemiją dalinai išlaikė viešbučius) ir suteikia įvairias pridėtines naudas miestui.
Pirmuosius žingsnius žengė ir Vilniaus miesto savivaldybė, skatindama remti aukšto kultūrinio lygio ir sportinio meistriškumo veiklas, taikant nekilnojamojo turto mokesčio kompensaciją. Galbūt tik pats atrankos principas man atrodo kiek komplikuotas. Būtina atitinkama ekspertų komanda, kuri įvertintų, kas atitinka tuos aukštus kriterijus, o kas – ne.
Bet kuriuo atveju, kuo daugiau gerų renginių, iniciatyvų, tuo daugiau matomumo, tarptautinio dėmesio. Rėmimas yra naudingas, jis sukuria ekonominę vertę. Pateiksiu pavyzdį, kuris man labai įsiminė.
Niujorke, dideliame dangoraižių kvartale, kur daugiausiai įsikūrę biurai, buvo pastatyta instaliacija, kainavusi per 200 milijonų JAV dolerių. Jeigu palygintume, MO muziejus Lietuvoje, rodos, kainavo 10 kartų mažiau.
Interaktyvią instaliaciją, pavadinimu „The Vessel“, finansavo privatus verslas. Šis objektas sukūrė milžinišką tarptautinę trauką, prisidėjo prie viso kvartalo žinomumo, tapo vienu labiausiai lankomų objektų Manhatane.
Jei norime, kad miestas būtų gyvas organizmas, o ne statinys iš plytų ar stiklo, jame turi vykti aktyvus gyvenimas, ir kultūra – viso to šerdis.
