Švedijoje, Malmėje, kur vyksta konkursas, A.Oleinikas ir visa Lietuvos delegacija svečiuojasi jau ilgiau nei savaitę – atskrido praėjusį sekmadienį. Per tą laiką daug repetavo, tačiau turėjo laiko ir pailsėti. Nepaisant to, nuvargo – būti pagrindinio dainininko užnugaryje kartais pasidaro nuobodu.
„Jausmelis kaip atostogose, bet labiausiai vargina laukimas – makiažo, repeticijų, net autobuso. Mes labai daug laukiame. Visą didžiąją darbo dalį prisiima Andrius – jis bendrauja su žurnalistais, yra pagrindinis mūsų asmuo. Pritariantieji vokalistai gražiai laukia kamputyje“, – šypsosi A.Oleinikas.
Vaikinas sako, kad klausimų, kodėl pats neatstovauja savo šaliai, iš draugų, pažįstamų ir žurnalistų sunkiai atsigina. „Visi manęs klausia – kaip suprasti, kad aš būsiu pritariantysis vokalistas? Kaip tai kaip suprasti… Man paskambino žmonės, pasiūlė. Aš gaunu nemokamą kelionę, pamatysiu konkursą, galiu viską stebėti iš vidaus ir iš šalies, stovėsiu scenoje… Turiu progą visur dalyvauti, pamatyti didžiulę organizaciją, iki kurios Lietuvai dar yra toli. Tai – patirtis“, – patikina.
Savo šaliai atstovauti jis norėtų. Sako, jei kas parašys gerą kūrinį, kitais metais dalyvaus nacionalinėje atrankoje. Stebėdamas A.Pojavį vis pagalvoja – galėtų konkurse užimti jo vietą. „Nėra tokio pritariančiojo vokalisto, kuris nepagalvotų, kad pats galėtų atstovauti savo šaliai. Tai žmogiška. Šįkart yra taip, kaip yra – esu muzikantas ir dirbu savo darbą: ar su Andriumi, ar su grupe, didžėjumi ar kuo kitu. Tvarkau savo medžiagą kaip galiu geriausiai, ir tiek. Šlovė? Garbė? Buvo ir tos šlovės, ir garbės savo laiku“, – svarsto.
 |
| Anatolijus Oleinikas |
Truputį pavydi A.Pojaviui, bet tik baltai – užantyje nieko nelaiko: „Žinoma, yra baltas pavydas. Bet tai normalu – mes visi esame kolegos, dirbame kartu ir siekiame patraukti dėmesį. Tas, kas dėmesio gauna bent minute daugiau, visad išprovokuoja mintis. Gali visaip būti – vieni baltai, kiti gal juodai pavydi. Viskas priklauso nuo to, kaip su tuo susidoroji. Aš stengiuosi žiūrėti pozityviai, tad problemų nelieka.“
A.Oleinikas „Eurovizijos“ virtuvėje sukiojasi pirmąkart. Sako, dalyvavimas konkurse smarkiai pakeitė jo nuomonę. „Kai žiūrėdavau „Euroviziją“ iš šono atrodydavo, kad tai kažkas vau – visi žvaigždės, tiek šalių, toks renginys… O dabar žvelgiu kitaip: čia yra daug daug daug chebros, susirinkusios į vieną vietą ir pasiruošusios namų darbus. Juos žiūrovams ir parodys. Kaip kam seksis – ne mūsų valia. Ateini, pamatai, sudalyvauji. Visi žmonės čia tokie paprasti – susidraugauji su jais… Skiriasi tik šalies pavadinimas, akreditacijos spalva“, – patikina.
Kalbėdamas apie A.Pojavio šansus patekti į „Eurovizijos“ finalą, A.Oleinikas sako, kad šansų yra ir jie visai nemenki. Anot dainininko, Lietuvos atstovai konkurse visad būna kitokie.
 |
| Anatolijus Oleinikas |
„Sunku Andrių įvertinti bendrame kontekste. Visų gyvai nematėme, o internete viskas kitaip atrodo. Jei galėčiau pasėdėti salėje ir visus peržiūrėti, savo nuomonę pasakyčiau. Kaip mes atrodome šalia kitų? „Eurovizijoje“ mes visada būname kitokie – kad ir ką atvežtume. Klausimas tik, kuo skiriamės – medžiaga, produktu, atstovu… Visada išsiskiriame. Toks tas konkursas – kas atsiveža milžiną, kas ištraukia Pojavį“, – nusijuokia.
Jis prašo nesuprasti klaidingai – A.Oleinikas įsitikinęs, kad mūsų atstovas konkurse – geras vyrukas: „Andrius yra labai šaunus ir turi savų privalumų. Jis geba stovėti ir iš savęs juoktis. Būdamas tuo keistu Andriumi jis kausto dėmesį – į jį norisi žiūrėti. Ar tai atgraso, ar piktai viskas ar gerai, vis tiek prigauni save, kad į jį žiūri ir negali atitraukti akių. Jis pats iš savęs visus valdo – mums nereikia dinozaurų.“
