Vakarėlis pagrindinėje „Galapagų“ scenoje prasidėjo dar pavakarę. Užvedančius pasirodymus vieni po kitų čia rengė „Abii“, „Garbanotas Bosistas“, „G&G Sindikatas“, Leon Somov & Jazzu. Publika lietuvius priėmė itin šiltai: kokį ritmą jie diktavo, pagal tokį ir šoko, ir dainavo, uliavojo.
Todėl kai vidurnaktį scenoje pasirodė didžiosios, pagrindinės vakaro žvaigždės – vokiečiai „Milky Chance“ – jiems patiems pasirūpinti vakarėlio atmosfera jau nebereikėjo: visi buvo pasiruošę, ištroškę dar ir dar muzikos.
Grupė, kurią per vieną naktį išgarsino hitas „Stolen Dance“, o vėliau ir tokios dainos kaip „Down by the River“ ar „Flashed Junk Mind“, šią vasarą groja visuose didžiausiuose Europos festivaliuose, o nesenai pervažiavę skersai išilgai Ameriką jie surengė anšlaginį koncertą net ir Raudonųjų Uolų autentiškame amfiteatre, ant kurio scenos yra groję U2, „The Beatles“ ar jiems ypač artimas Jimis Hendrixas.
„Milky Chance“ pagrindinėje „Galapagų“ scenoje pasirodė šiek tiek po vidurnakčio ir linksmino susirinkusiuosius ilgiau nei valandą. O išgirsti šią grupę panoro daug festivalininkų: juk „Milky Chance“ pasirodymas uždarė visą festivalį...
Panašu, kad į vokiečių koncertą vasarotojai atėjo pasiruošę: ir patrypti, ir padainuoti kartu nesibodėjo. „Stolen Dance“, „Down by the river“, „Running“... Visus pagrindinius, visame pasaulyje garsius vokiečių hitus lietuviai, atrodytų, mokėjo mintinai.
Patys muzikantai scenoje atrodė labai ramūs: neslėpė džiaugsmo, kad koncertavo Lietuvoje, bet, priešingai nei dieną prieš koncertavę "Gorgon City", vietoje nustygo.
Nors šiuo metu „Milky Chance“ ir yra vienos labiausiai geidžiamų žvaigždžių pasaulyje, scenoje jie atrodė kuklūs. Rankose laikydami gitaras patys sau akomponavo ir vieną po kitos traukė dainas.
Tokie patys kuklūs buvo ir užkulisiuose – iš festivalio rengėjų nereikalavo nieko neįprasta, be to, visą dieną „Galapaguose“ praleidę muzikantai čia elgėsi it paprasti festivalininkai...
Todėl ir išleisti nuo scenos publika „Milky Chance“ nenorėjo: juk koncerto pabaiga reiškė ne tik atsisveikinimą su šiomis garsenybėmis, bet ir su visu „Galapagų“ festivaliu... Na, su juo – bent jau iki kitų metų.
Apie „Milky Chance“
Vokietijoje, Kaselio mieste gimęs folko, regio ir elektroninės muzikos duetas „Milky Chance“ yra vertas filmo: niekas jų nesitikėjo ir negalėjo net nuspėti. Bet štai vieną dieną visas pasaulis išgirdo apie Klemensą ir Filipą, du jaunuolius, ką tik baigusius paprastą mokyklą, nusipirkusius seną „Volkswagen“ autobusiuką ir ketinusius pakeliauti po pasaulį.
Kelionė neįvyko, – teko autobusą parduoti, nes reikėjo „iškepti“ kompaktines plokšteles... Bet užtat namų sąlygomis 2013-ųjų vidury įrašytas albumas „Sadnecessary“, kupinas nuoširdaus entuziazmo ir jaunatviško maksimalizmo, tapo pasauline sensacija, o jų pirmasis singlas „Stolen Dance“ tapo beprecedentiniu viral’u ir jau surinko bemaž 230 milijonų peržiūrų Yotube, jam į nugarą kvėpuoja ir „Down by the River“ bei kiti jų hitai.
Klemensas ir Filipas susipažino muzikos klasėje. „Atsidūręs naujojoje klasėje natūraliai dairaisi, kas iš ten esančiųjų – kietas, o kas ne. Mes su Filipu greitai atradome daug panašumų“, – pasakoja Klemensas. Jis kuria „Milky Chance“ muziką, mėgsta alternatyvųjį folką, regį ir turi nenuspėjamo amžiaus balsą.
Kaip tik jo namuose ir buvo įkurta mažytė studija, kurioje duetas, prieš tai koncertavęs viešai gal dukart, nutarė įsirašyti savo albumą. Jie teturėjo kompiuterį, mikrofoną ir minimalias jungtis. Dirbo dvi savaites, valandų valandas, gludindami savąjį albumą „Sadnecessary“, siekdami tiksliai tokio skambesio, kokio nori. Ir niekam šiandien netrukdo tai, kad dėl buitinių įrašo sąlygų albumas „šnypščia“...
„Niekada neturėjome plano. Niekada nepirkome brangių dalykų studijai, net jokio prodiuserio nesamdėme. Tiesiog darėme tai, kas mums patiems patiko. Paprasčiausiai norėjome įsirašyti savo muziką. Niekada nenumanėme, kad gali taip atsitikti“, – sako Klemensas.
O nutiko dar daugiau. Kai socialiniuose tinkluose „Milky Chance“ pasiskelbė, kad sėda į mašiną ir važiuoja pagroti šen bei ten Europoje, jų koncertų skaičius greitai perkopė 100, o klausytojų minios sparčiai augo, ir Hamburgo „Dockville“ festivalyje jų jau klausėsi 7 tūkstančiai žmonių, ką Filipas apibūdino vienu žodžiu – „nesveikai“. Po to dar laukė 40 koncertų 28-iuose Šiaurės Amerikos miestuose, ir visa tai – tik didelė pradžia.
