– Ruošiatės surengti koncertą Vilniaus universiteto Botanikos sode. Kodėl pasirinkote tokią romantišką vietą? Ar pasikeitė jūsų muzika?
G.Širka: Mūsų muzika tapo lėtesnė, romantiškesnė, todėl vietą pasirinkome ne veltui. Buvome ten nuvažiavę kovo mėnesį ir supratome, kad laukymė sode nuostabi. Vėliau ten nufilmavome vaizdo klipą dainai „There`s No Past“. Norime pažymėti dar vieną kūrybos etapą tokioje erdvėje.
Ruošiame daug naujų dainų, visiškai pasikeitėme ir darome tai skausmingai. Esame taip darę jau ne kartą. O kai pakeiti muziką, prarandi kai kuriuos klausytojus, bet ir atrandi naujų. Kai kurie nusisuka, nes nebegroji hitų. Mes hitus grojame 1–2 metus. Tačiau reikia tobulėti, o tobulėti gali tik eidamas nauju keliu.
A.Vilkišius: Neįmanoma negroti naujos muzikos, jeigu ją sukuri. Tai vienas pagrindinių dalykų. Už tai, kad yra vis naujos kūrybos, galime tik dėkoti visiems dievams ir kam tik norime. Svarbiausia, kad turime naujos muzikos.
G.Širka: Kai kurie skundžiasi kūrybinėmis krizėmis, bet mums taip nebūna. Nežinau, kaip kažką darant, kad ir būnant šlavėju ar kasininku, galima tuo nesimėgauti. Nes jei nesimėgauji, turi apleisti savo darbo vietą.
Mes negalime nekurti kažko naujo. Kur dėti visus jausmus? Reikia juos išlieti, nauja muzika – kaip versmė. Galbūt kada nors tai sustos, bus keli metai, kai grosime tik jau sukurtą muziką. Tačiau dabar norisi naujus muzikinius skambesius.
– Ar jums svarbi erdvė, kurioje grojate?
G.Širka: Taip, nes ir pati muzika tuomet skamba kitaip. Neseniai grojome pelkėje ir kalbėjome, kaip tai nuostabu. Viena, kai tu groji muziką studijoje. Ir kita, kai pagroji pelkėje – matai muzikantus, kameras, šviesas. Ta muzika pakeičia ir aplinką, įdomiai rezonuoja su kitais dalykais.
Šiuo atveju, romantiškos muzikos koncertui pasirinkome Botanikos sodą. Jame reikės atsipalaiduoti ir mėgautis muzika. Paprastai, kai prasideda mūsų koncertas, visi ateina prie scenos ir galvoja – dabar bus šokiai. Tačiau šį kartą bus kitaip, reikės klausytis ir mėgautis. Įdedame daug darbo nuo ryto iki vakaro, kad tai padarytume gerai.
– Ar jūsų karjeroje buvo dalykų, dėl kurių gailitės?
G.Širka: Tokių juodų taškų – milijonas, bet dėl jų nesigailime, nes kitaip nebūtume priėję šios stotelės. Daug ko negalima daryti, bet kaip žinoti atsakymus? Jei ko nepadarysi, juk gailėsiesi. Gyvenime geriau daryti ir vadovautis širdimi. Dažniausiai ji nuveda ten, kur reikia, o protas ir materialūs dalykai dažnai kiša koją.
A.Vilkišius: Kaip daug kam galima pritaikyti banalų posakį, taip ir čia. Todėl tinka ir žodžiai, kad geriau gailėtis dėl to, ką padarei, nei to, ko nepadarei. Visi tie juodi taškai mus kažko išmokė. Jei kai kurių išvengėme, pasirodydavo kiti. Jie skirtingi, bet nuo to tik tampame stipresni.
– Savo kelią pradėjote prieš dešimt metų. Kaip per tą laiką pasikeitė lietuviškos muzikos situacija? Ar auga kokybės poreikis?
G.Širka: Esame muzikali tauta ir tik dabar tuo keliu drąsiai žengiame. Mums dar reikia kokių 50-ies metų, kad išsivalytume nuo brutalaus palikimo. Kai kurios mums primestos tradicijos dar kurį laiką vyraus. Tačiau mes turime naujų grupių, kurios kopijuoja Vakarus, bet ir pristato kažką savito.
A.Vilkišius: Kalbant apie mus, keičiasi uždaviniai. Kaip grupė, kuri egzistuoja jau dešimt metų, turime perpurtyti galvas, pažiūrėti, ką ir kaip darome, startuoti iš naujo. Turime būti ir tam tikras pavyzdys kitoms grupėms. Dešimt metų scenoje įpareigoja pasvarstyti apie tai, ką darai ir kur nori eiti.
– Ar Lietuvoje apsimoka gyventi iš muzikos?
G.Širka: Apsimoka gyventi iš bet ko, ką nori veikti. Jei imi daryti kelis dalykus vienu metu, gali nelikti laiko vieną iš jų padaryti tikrai gerai. Mes gyvename iš muzikos ir muzikoje. Tik taip gali tapti savo srities specialistu.
– Be to, kad rengiate savo koncertus, dažnai apšildome ir kitus atlikėjus. Kaip jaučiatės, kai grojate kaip apšildanti grupė ir žinote, kad visi susirinkę paklausyti kažko kito?
A.Vilkišius: Reikia žinoti savo vietą. Kai apšildai, žinai, kad atlieki savo funkciją, kaupi dar vieną naują patirtį.
G.Širka: Kai apšildome kitą atlikėją, mūsų pareiga yra užvesti publiką, ją sudominti ir laukti pagrindinio atlikėjo. Visada prisiminsiu, kad kai apšildėme grupę „Hurts“, pradėjome dainuoti pirmuosius žodžius ir visa arena ėmė ploti. Vien todėl, kad atėjo atlikėjai. Tai buvo muzikalios kultūros pademonstravimas.
– Ar lietuviai koncertuose reaguoja kukliai ir neparodo emocijų?
G.Širka: Tai įdomu. Pavyzdžiui, kai grojame kur nors vakarų Europoje, kartais žmonės visiškai nereaguoja, bet jei sudomini juos – atsisuka. Lenkai labai ramūs, bet po koncerto mėgsta užplūsti vos ne su dovanomis ir pasakyti, ką pajautė. Lietuviai „Facebooke“ paspaudžia mygtuką „Patinka“ ir tiek jų yra.
A.Vilkišius: Tokių dalykų ištakų reikia ieškoti mentalitete, labai giliai. Tačiau taip, mes šiek tiek šiaurietiški. Prisimenu ir tą kartą, kai grojome Berlyne. Jie, taip pat nežinodami, kas čia prieš juos koncertuoja, labai santūriai ir net kritiškai žiūrėjo.
G.Širka: Be to, nepamirškime, kad Vilniuje kartais paleis sienas stoviniuoja snobai hipsteriai. O štai nuvažiavus į kokius Mažeikius galima užkurti tokią pirtį, kad jie nuo pirmųjų akordų šoks taip, lyg vakarėlio pabaigoje. Tai dar priklauso nuo požiūrio, išlepimo.
A.Vilkišius: Pagal tai, ką gauname, kokie užsienio atlikėjai atvyksta, Vilnius panašus į kitus didžiuosius Europos miestus. Yra beprotiška pasiūla.
G.Širka: Ir Vilnius tampa išlepusiu nuobodyla. Žmonės galvoja – ai, čia reikės mokėti, tad čia neisiu.
