Atvirame pokalbyje su Urte Karalaite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“, pozityvumo nestokojantis Š.Joneikis pasakoja, kaip jo ankstesnes ambicijas tapti geriausiu visose srityse pakeitė įsitikinimas, kad svarbiausia būti geru ir pastabiu žmogumi; kodėl jis kasdien mokosi nekritikuoti kitų žmonių pasirinkimų ir kokius tikslus išsikėlė sau po to, kai pajuto, kad visos jo svajonės išsipildė?
Galima kritikuoti įgūdžius, bet ne kūrybą
Retai interviu dalijantis Š.Joneikis šypteli abejojantis, ar jam svarbu būti išgirstam – pasakyti, kažką svaraus juk išeina ne kiekvieną dieną. Be to, jis įpratęs kalbėti apie save pirmiausia per muziką.
Kasdienybėje dažniausiai būname vieni, savo galvoje.
„Kasdienybėje dažniausiai būname vieni, savo galvoje. Vaikštome visi drauge mieste, bet esame kaip ir atskirai. Ir tuomet yra sferos, tokios kaip muzika, kurios leidžia pasidalinti tuo, ką sukūrei vienatvės metu. Groji, tapai, ir jei žmonėms įdomu, gali perduoti jiems informaciją apie tai, kas esi ir ką veiki“, – sako pašnekovas.
Tačiau toks dalijimasis savo kūryba, sėkminga muzikinė karjera ir žinomumas neišvengiamai atneša ir ne visada konstruktyvias, emocijomis pagrįstas kritikos strėles. Ją ramiai priimti pašnekovas neslepia mokęsis ilgai.
„Ilgą laiką muzika buvo pagrindinė, labai jautri mano tapatybės dalis. Jeigu kas nors pasakydavo, kad prastai groju, nesutikdavau ir net pyktelėdavau. Bet žmogus bręsta, sąmoningėja. Šiandien man būtų kur kas baisiau, jeigu kas nors pasakytų, kad esu blogas žmogus – toks, kuris daro kitam piktą. Tokį svarbų dalyką tikrai norėčiau pakeisti. O muzika, kuri kažkam nepatinka, nėra blogis. Koks skirtumas, kad kai kam nepatinka kaip dainuoju arba groju? Čia skonio ir patirčių klausimas. Apskritai, manau, kad įmanoma kritikuoti amato, „techninius“ dalykus, o ne kūrybą. Sakyčiau, kritikuoti kūrybą apskritai yra kažkaip nežmoniška“, – įsitikinęs muzikantas.
Blogį kituose ir pasaulyje pirmiausia sukuriame mintimis
Š.Joneikis sako, kad stengiasi ir sau neleisti kritikuoti kitų ir yra įsitikinęs, kad kito žmogaus vertinimas, blogo jam linkėjimas mintyse, kuria daug pikto išoriniame pasaulyje.
„Dabar man tai svarbiausia užduotis – vyti blogas mintis apie kitus žmones šalin. Noriu negalvoti apie kitus blogai, nekritikuoti jų lyg būčiau aukštesnio lygio būtybė. Jeigu supykstu arba pagaunu save kažką kritikuojant, vidinis balselis vis dažniau klausia: „Ar tikrai geriau už kitą žinai kaip daryti?“. Todėl manau, kad išmokti nematyti blogo kituose yra įmanoma, nors galbūt tai viso gyvenimo užduotis. O galbūt ji net neįgyvendinama, tačiau jos labai įdomu siekti“, – atvirai sako pašnekovas ir pastebi, kad jam pirmiausia blogas žmogus yra tas, kuris galvoja apie kitą blogai.
„Kitas žmogus jaučia, kad apie jį blogai galvojama. Jeigu šunys sugeba užuosti baimę, reiškia, kad yra tokia juslė, kuri jaučia šiuos dalykus. Pavyzdžiui, „bijau tavęs, greičiau praeisiu pro šalį.“ Esu tikras, kad žmogus, apie kurį taip galvojama, kažką tuo metu jaučia. Tik neaišku, ką – ar kad tu jo bijai, ar kad pulsi...“ – svarsto atlikėjas ir priduria tikįs, kad anksčiau ar vėliau žmonės išmoks gyventi be išankstinių nuostatų apie kitus ir neskubės nuteisti ir visiškai atmesti žmogaus, kuris padarė gyvenime klaidų ar net nusikaltimą.
„Tuomet ir pamatysime, ar išvis yra blogų žmonių. Galbūt paaiškės, kad yra tik gera ir nesuprasta? Manau, kad tai būtų labai fainas įvykis“, – šypteli pašnekovas ir sako pastebintis, kad šis procesas jau vyksta: „Jau mokomės neįžvelgti blogio kitokioje orientacijoje, tikėjime, odos spalvoje. Daug blogio jau nebekuriame. Manau, kad tai yra labai gerai.“
Nuolat vykstanti kaita – padrąsinimas ieškoti savo tikrojo „Aš“
Tikėjimas tuo, kad žmogus gali keistis ir keisti jį supantį pasaulį, randa patvirtinimą ir kasdienybėje, patikina grupės „Garbanotas“ lyderis: „Pavyzdžiui, per karantiną, kai nebuvo koncertų, sumažėjo kitų veiklų, su broliu gavome neįprastų darbo pasiūlymų – padėjome perdažyti Baltriškių kaimo bažnyčią, mūrijome laiptelius kapinėse. Tokie keisti ir neįprasti darbai atnešė daug nepatirtos, o gal labiau nepastebėtos informacijos. Tai išmuša iš rutinos, bet po kurio laiko pamatai, kad ten iš esmės tokios pat užduotys: mokytis, tobulėti. Padarai vieną laiptuką blogai, antrą padarai jau geriau ir taip tobulėji. Tas pats nuolat vyksta ir gyvenime, bet kurioje profesijoje. Skiriasi tik kiek aistros jauti vienam ir kitam darbui.“
Kūryba yra irgi nuolat besikeičiantis dalykas.
Tobulėjimą skatinanti kaita yra ir neišsenkamos motyvacijos šaltinis kurti, neslepia Š.Joneikis: „Kūryba yra irgi nuolat besikeičiantis dalykas. Tik reikia išmokti kaitą pastebėti, nes ji iš tikro vyksta – žemėje viskas nuolat keičiasi, kaip juda oro dalelės ir tu niekad nebeįkvepi to paties oro, taip ir viskas aplink mus kiekvieną akimirką būna nauja. Ir žmogus nuolat turi kurti save iš naujo, judėti į priekį. Tai natūralu ir vienintelis dalykas, kuris mus stabdo – mintys, kad niekas nesikeičia ir viskas nuobodu“, – negatyvaus mąstymo ir blogų minčių neigiamą poveikį darkart įžvelgia pašnekovas.
Niekada ir nenorėjau būti antruoju Michaeliu Jacksonu ar antrąja „Nirvana“.
Jis priduria, kad kaitos matymas įkvepia ieškoti naujų horizontų kūryboje, net dabar, kai daugelis jo profesinių svajonių jau išsipildė. „Bet tai nereiškia, kad aš noriu tapti muzikos ikona. Niekada ir nenorėjau būti antruoju Michaeliu Jacksonu ar antrąja „Nirvana“. Nes jie jau buvo. Aš esu kitas ir turiu ieškoti savo kelio, savo idėjos, kurios sieksiu kitaip nei jie. Beje, šiandien pasaulyje žmonės greitai kopijas atpažįsta ir greitai jas pamiršta. Niekam neįdomu, nes tai ne tikrasis „tu“. Ir man atrodo, čia sunki užduotis – ne kopijuoti, o rasti, kas gi tas „tu“. Kokia tavo idėja? Galbūt, ji daug geresnė už tas, kurios jau buvo“, – šypteli pašnekovas.
Viso pokalbio su muzikantu Š.Joneikiu ir kitų sąmoningumą bei kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.
