Bilietų į „Dry Cleaning“ koncertą Vilniuje prekyba prasidės pirmadienį, kovo 11 d., tačiau jau šiandien „Dry Cleaning“ gerbėjams siūloma sutaupyti ir įsigyti išankstinius bilietus pigiau, rašoma pranešime spaudai. Tiesa, tam reikia specialaus kodo iš „8 Days A Week“.
2020-tųjų pabaigoje prestižinė įrašų kompanija „4AD“ išleido mažai žinomos Pietų Londono grupės „Dry Cleaning“ singlą „Scratchcard Lanyard“. Visus sužavėjo monotoniškas deklamuojantis vokalas, lydimas energingo post-punk'inio instrumentalo. Savotiška nerimo nuotaika rezonavo su tuo metu pasaulį apėmusia kovido pandemija. Įtakingas muzikos leidinys „Rolling Stone“ iškart pareiškė, jog tai – daina, kurią privaloma išgirsti. Būtina išgirsti ne tik šį, bet ir visus kitus grupės kūrinius gyvai birželio 15 d. Vilniuje.
Kasdienybės siurrealistai „Dry Cleaning“ vadinami post-punk grupe, tačiau, kaip šiam žanrui ir priklauso, nuolat veržiasi iš savo komforto zonos. Pasak „Under The Radar“, esame ne post-punk ateities, o post-visko gimimo liudininkai. „Dry Cleaning“ skamba tarsi Annette Peacock dainuotų klasikinio britiško post-punk'o grupėse „The Fall“, „PIL“ ar „Siouxsie and the Banshees“.
Jie tikrai nėra „patogi“ gitarinės muzikos grupė, kurią būtų paprasta priskirti konkrečiam žanrui. Grupės dainų tekstai yra laikraščių citatų, komentarų internete, reklaminių skelbimų ar nugirstų pokalbių koliažai. Atsiribojimas, pabėgimas, svajonės, sudėtingi meilės jausmai, pyktis, kerštas, nerimas, vangumas, užmaršumas ir panašūs išgyvenimai puikiai pažįstami mums visiems.
Vos prieš kelias dienas kaip vienas albumas buvo perleisti pirmieji grupės trumpametražiai albumai – „Sweet Princess“ ir „Boundary Road Snacks and Drinks“. Siekdami supažindinti su mažiau girdėta savo kūryba, „Dry Cleaning“ šį sezoną iškeliauja į didžiulį turą JAV ir Europoje. Įdomu, jog grupė sąmoningai koncertams pasirinko mažesnes erdves, todėl daugelyje miestų gros po du koncertus iš eilės. Laimei, Vilnių britai pasieks vasarą, todėl galėsime juos priimti didžiajame Lukiškių kalėjimo kieme, kur jau grojo ir nemažai „Dry Cleaning“ draugų ir kolegų.
Muzikos snobai iš „Pitchfork“ grupės karjeros pradžioje ironiškai rašė, jog „Dry Cleaning“ nariai: „būgnininkas Nickas Buxtonas, gitaristas Tomas Dowse'as ir bosistas Lewisas Maynardas iš išvaizdos primena „Metallica“ koverių grupę. Tačiau grupės vokalistė Florence Shaw panašesnė į punk poetą Johną Cooperį Clarke'ą nei į Jamesą Hetfieldą. Išsigandusi, o gal labiau gąsdinanti Florence savo ryškiai raudonais nagais taip spaudžia mikrofono stovą, tarsi liptų virve. Gali įsivaizduoti – ji stovi mirtinai rami, o už nugaros trys muzikantai darkosi kaip įmanydami. Grupės vokalistės žvilgsnis šaudo po salę, jai atidžiai vertinant besikeičiančią publikos energiją. Užuot dainavusi, Florence šiek tiek anhedonišku tonu... tiesiog kalba, tarsi skambučių centro darbuotojas, tūkstantąjį kartą skaitytų tą patį tekstą“. „Įvesk tai, ką iš tikrųjų jauti, uždaryk viską ir ištrink istoriją – galbūt Florence Shaw ją suras.“ – prideda „Pitchfork“.
„Dry Cleaning“ pasaulis yra keista mūsų pačių mimezė. Jų dainose painiojami retai dainose minimi objektai. Grupė pristato keistą įvaizdį, kuriame pagrindinis dėmesys skiriamas juokingoms kasdienėms smulkmenoms. Atrodo, šios mažos šiukšlių lobyno dalelės, žibančios jų dainose, atspindi tiek gyvenimo absurdą, tiek nesustabdomą humoro jausmą, jungiantį grupę. Atrodo, viena įdomiausių britų „post-visko“ grupė „Dry Cleaning“ išryškino geriausias vienas kito savybes. „Manau, bet kas gali kurti muziką, tačiau ne visi patiki, kad gali kurti muziką“, – sako Nickas Buxtonas. „Kai jautiesi pakankamai drąsus ir pasitikintis tai daryti, tiesiog darai ir negalvoji, kodėl.“
Apie „Dry Cleaning“
Ilgamečiai draugai iš Pietų Londono sukūrė „Dry Cleaning“ 2018 m. pradžioje. Tuo metu jie jau buvo bepradedą apleisti muziką: Tomas Dowse'as dirbo meno dėstytoju
universitete, Nickas Buxtonas gamino baldus ir ketino pradėti savo verslą. Kartu su Lewisu Maynard'u jie visą jaunystę buvo susitelkę į muziką – vaikinai grojo daugybėje pankroko ir hardcore grupių, tačiau atrodė, niekada neišsiverš toliau Pietryčių Londono. Sulaukus 30-ties jų motyvacija ėmė blėsti. Muzika liko tik atsitiktiniu užsiėmimu savaitgaliais. Kai draugai Nicko Buxtono paklausė, ar jam būtų įdomu įkurti dar vieną grupę, jis susimąstė: ar tikrai noriu bandyti tai dar kartą? Atsitiktiniai savaitgaliai tapo nuolatiniais ir jie pradėjo repetuoti mažyčiame Lewiso Maynardo mamos garaže.
Pasikviesti Florence Shaw, neturėjusią jokios sceninės patirties, buvo ne tiek sąmoningas sprendimas, kiek atsitiktinumas. Iliustratorė ir menų dėstytoja 2017-tųjų pabaigoje susitiko su Tomu Dowse'u išgerti prieš skulptoriaus Billo Barretto parodą. Jiedu buvo pažįstami dar nuo studijų Karališkame meno koledže. Florence Shaw paklausė, ką Tomas veikia pastaruoju metu. Vaikinas išsitraukė telefoną ir pagrojo vieną savo naujos grupės demo įrašų. Florence Shaw liko sužavėta. Bespalvis jos balso skambesys niūrios muzikos fone gitaristui staiga pasirodė tinkamas, atrodė, visos koordinatės sukrito į savo vietas. Tiesa, įtikinti tuo Florence užtruko dar kelis mėnesius.
Nors Florence niekada nebandė pati dainuoti, muzika visada vaidino svarbų vaidmenį jos gyvenime. Jos tėvas buvo muzikantas, o šeimos garažas – pilnas gitarų ir sintezatorių, kuriuos ji „išbandė“ vaikystėje. Klausydama tokių britų grupių kaip „The Smiths“, „British Sea Power“ ir „The Specials“, ji išaugo į paauglę, nenorinčią nusiimti ausinių. Tiesa, vėliau muzika pasitraukė į antrą planą, merginai pradėjus studijuoti menus.
Panašu, būtent scenos bijojusi Florence Shaw suteikė naują impulsą trims sumaniems muzikantams, jau pradėjusiems abejoti savo karjera muzikoje. Iš nuobodulio jie įkūrė „Dry Cleaning“ ir buvo iškart priimti į prestižinės įrašų kompanijos „4AD“ šeimą, vos tik pastarųjų atstovai pamatė grupę gyvai.
„Šis jaunas Londono kvartetas pritraukia be pastangų ir yra neįtikėtinai britiškas, turintis tūzo kortą Florence Shaw – vokalistę, retai nusiteikusią dainuoti, o pateikiančią savo dainų tekstus taip, tarsi apatiškai kalbėtų telefonu.“ – taip grupę pristato amerikiečių leidinys „New Yorker“.
Kartu jie išplėtė savo skonius ir išraiškos būdus. Debiutiniuose įrašuose „Dry Cleaning“ išbandė post-punk stilių, tačiau pirmajame albume „New Long Leg“ (2021 m.) girdėti visiškai naujas įtakų pluoštas: psichodelija, svajingas pop ir net 8-tojo dešimtmečio metalas. Naujo skambesio grupė ieško ir vėliau išleistuose „Stumpwork“ (2022 m.) bei praėjusiais metais išleistame „Swampy“ EP.
