„Igorrr“ kūryboje labai netikėtai ir neįtikėtinai dera ekstremalus metalas, klasikinė, barokinė ir net elektroninė muzika – derinys yra be galo keistas, tačiau toks kokybiškas, kad šis projektas, vadovaujamas Gautier Serre (dar žinomo Igorrr pseudonimu), jau užsitarnavo pagarbą ne tik Prancūzijos, bet ir viso pasaulio metalo ir elektroninės muzikos scenoje – ir vienos, ir kitos muzikos gerbėjus G.Serre išstumia iš komforto zonos. Ir, nepaisant to, kad Igorrr muziką kuria jau daugiau nei dešimtį metų, jo triukų ir muzikinių stebuklų niekas nesugebėjo nei pakartoti, nei sukurti kažko panašaus.
„Tiesiog noriu kurti muziką, kurią myliu. Nenoriu klausti savęs, ar tai per daug sudėtinga, ar per daug nutolę nuo to, kas patinka žmonėms. Noriu kurti muziką, kuri man priimtina, be jokių suvaržymų. Tai yra tarsi didelė metalistų, elektronikos moksliukų ir klasikos gerbėjų šventė, kur jie visi kartu prisigeria ir randa geriausią savo mėgstamo stiliaus variantą“, - savo kūrybą apibūdina G.Serre.
Savo pėdsaką „Igorrr“ kūryboje yra palikusi neįtikėtina ir sunkia suderinama grupių bei kompozitorių įvairovė: iš vienos pusės - „Meshuggah“ ir „Cannibal Corpse“, iš kitos - Frédéricas Chopinas, Johannas Sebastianas Bachas bei Domenico Scarlatti, iš trečios - „Aphex Twin“. Ir, tarsi to būtų maža, chaotiškumo į Igorrr muziką įlieja Rumunijos folkloru pagardinta „Taraf de Haidouks“ kūryba.
Ir nors visų šių kūrėjų įkvėptos muzikos galima girdėti daugumoje „Igorrr“ dainų, prancūzai tikrai nesiima vien statiško atkartojimo ir svetimų kompozitorių kūrybos mozaikos klijavimo. Tai, kas plaukia iš „Igorrr“ albumų ir nuo scenų, kuriose jie koncertuoja, galima pavadinti įvairų žanrų evoliuciją, kurios rezultatas yra grandininis kūrybinis sprogimas, besitęsiantis per visus „Igorrr“ albumus.
Prieš kelis metus savo asmeninį projektą būgnininku ir vokalistu papildęs G.Serre pasiekė naują kūrybingumo lygį ir pasauliui gali pasiūlyti ne tik albumus, tačiau ir neįtikėtino intensyvumo gyvus pasirodymus. Todėl galima drąsiai sakyti – nieko panašaus nebuvo ne tik „Killim Žaibu“ scenoje, bet ir Lietuvoje. Ir, veikiausiai, visame metalinės muzikos pasaulyje. Praleisti progą išgirsti „Igorrr“ gyvai būtų tiesiog nepadoru.
