Prieš artėjantį vizitą būsimas svečias papasakojo apie savo karjerą, sugrįžimą į Vilnių ir kitus įdomius dalykus.
Tai kaip atsirado DJ Quest?
Didžėjų rate atsidūriau atsitiktinai. Teko pradėti pirkti plokšteles dėl to, kad tik taip galėjau įsigyti savo mėgstamos grupės „A Tribe Called Quest“ įrašų.
Žinoma, turėjau draugų didžėjų, kurie organizavo vakarėlius ir kai jau sukaupiau nedidelę kolekciją, jie manęs paprašė pasukioti plokšteles vienos vakarėlio pradžioje. Iškart prisipažinau, kad mano krepšyje daugiausiai „A Tribe Called Quest“ vinilų ir jie buvo pakankamai griežti – „o, tai tas bičas, kuris visada groja daug Quest“. Taip ir prilipo.
Radome DJ Quest Salvadore, Rusijoje, JAV ir dar kelis šen bei ten. Kaip išlikti pagrindiniu iš jų? Gal teko kada dėl slapyvardžio patekti į kokias keblias situacijas?
Be abejo, pasaulyje tikrai nemažai DJ Quest. Vienu metu mano „Facebook“ puslapį pradėjo laikinti nemažai žmonų iš Pietų Afrikos. Jie pradėjo atakuoti mane žinutėmis, prašydami pagroti vieną ar kitą jų mėgstamą kūrinį radijo bangomis. Paaiškėjo, kad Pietų Afrikoje taip pat yra DJ Quest, kuris turi radijo laidą ir netgi groja panašią muziką.
Atsimeni savo pirmąjį pasirodymą?
Tokių dalykų negali pamiršti! Kaip ir minėjau, pradžių pradžioje aš tiesiog grodavau dainas ir net nelabai supratau, kaip naudotis mikšeriu. Puikiai pamenu, kaip manęs pirmąkart paklausė, koks mano honoraras. Nežinojau, ką sakyti – dariau tai dėl malonumo.
Buvo 2001-ieji, vakarėlis vadinosi „Brown Sugar“ ir vyko jis Talino klube „Spirit“. Grojau hip-hop, R’n’B ir nu-soul miksą, kuris tuo metu buvo ant bangos. Beje, visa tai aš pagroju ir dabar.
Esi pakankamai žinomas vardas Estijoje. Su kokiais projektais dirbi šiuo metu?
Nesu tikras dėl to žinomumo – mane vis dar labai stebina, kai kas nors gatvėje atpažįstam, šaukia vardu ar ir panašiai. Bet sutinku, kad pastaraisiais metais teko dalyvauti reikšminguose reikaluose gimtojoje šalyje. Aš ir mano draugai DJ Critical ir Paul Oja jau 16 metų dirbame su hiphopo renginiais – nuo renginių klubuose ar MC kovų iki didesnių festivalių.
Tryliktus metus vedame savaitinę laidą radijo stoties „Raadio 2“ eteryje. Visi kuriame muziką ir turime asmenines įrašų kompanijas. Manoji vadinasi „Emerald City“. Jos išleistas debiutinis grupės „Avoid Dave“ albumas Estijos muzikos apdovanojimuose ką tik laimėjo geriausio elektroninės muzikos įrašo nominaciją. Pavasarį pristatysiu du naujus projektus, vienas jų bus mano paties grupė „Smthing Smthing“.
Grįžkime į 2005-uosius, kai tapai vienu pirmųjų „Red Bull Music Academy“ absolventų iš Baltijos šalių...
Tai tebėra vienas nuostabiausių dalykų, nutikusių mano gyvenime. Daugelis „Red Bull Music Academy“ dalyvių tikina, kad ši patirtis pakeitė jų gyvenimus, ir nors tai skamba kaip klišė, bet aš su tuo visiškai sutinku. Grįžęs iš Sietlo, išėjau iš darbo ir nusprendžiau koncentruotis tik į muziką. Be to, tada prasidėjo bendradarbiavimas su „RMBA“ ir „Red Bull“, kuris tęsiasi jau apie 10 metų.
Jie daro pačius šaunausius dalykus ir dirbti jiems bei su jais yra tiesiog nerealu. Jei kas planuoja aplikuoti į akademiją šiais metais, tai nedvejokite. Tai patirtis, kurios nenusipirksite už jokius pinigus. Tas pats, kaip laimėti ausko puodą loterijoje. Kaip ten sakoma? Loterijoje gali laimėti kiekvienas, reikia tik norėti žaisti.
Pastebėjome, kad esi pakankamai atviras ir kitiems muzikos žanrams. Kiek tau svarbu neapsiriboti?
Manau, kad būti atviru yra labai svarbu. Ne tik muzikoje, apskritai gyvenime. Pasaulyje tiek daug gerų dalykų ir susikaupti ties vienu žanru ar stiliumi yra laiko švaistymas. Mano visuomet patiko būti labai atviru didžėjumi.
Šiuo metu tai nieko nestebina, tačiau kai aš pradėjau maišyti kitus stilius su hip-hop, daug kam tai pasirodė neįprasta. Buvo netgi tokių, kurie nustojo vaikščioti į mano vakarėlius, nes jiems tai visai nepatiko. Dalis scenos pionierių, pavyzdžiui, Craze, DJ AM, A-Trak ar Jazzy Jeff, to nevengė ir nuolat stengdavosi pažindinti klausytojus ir šokėjus su kažkuo nauju. Man atrodo, tai puiku.
Kokie tavo santykiai su džiazu? Vis dar rūpinies „Wabadus“ programa?
Oi, santykiai labai geri! Tiesa, „Wabadus“ šiek tiek pakeitė savo veidą ir šiuo metu labiau puoselėja restorano įvaizdį. Vis dėlto, Taline džiazo gerbėjams tikrai yra kur nueiti. Aišku, visada norėtųsi daugiau ir aš pats tikiuosi prie to labiau prisidėti – vis dar svajoju apie nuosavą klubą. O kol kas džiazo gerbėjams Taline galiu rekomenduoti „Philly Joe’s“ vietelę. Užsukite, tikrai verta.
O kaip su Estijos atlikėjais? Ką turėtume stebėti ir klausyti 2016-aiais?
Visada yra kažkas naujo ir daug žadančio. Hip-hop scena nemažai tikisi iš MC Ingmaro Gailito ir grupės „5MIINUST“. Bet kadangi jie labai lyriški ir dainas atlieka estiškai, tai gali būti jums ne taip aktualu.
Taip pat nuoširdžiai rekomenduoju „Avoid Dave“, man sunku žodžiais įvertinti grupės perspektyvą. Mano grupė „Smthing Smthing“ kovą rimtai planuoja visus nustebinti ir nemažai laurų dėl to turėtų atitekti vokalistei Pille-Riin Karro. Jos balsas unikalus.
Penktadienio vizitas nebus tau pirmas apsilankymas Vilniuje. Ką atsimeni iš ankstesnių?
Vilniuje visuomet smagu! Patinka miestas, žmonės, vakarėliai. Esu laimingas, nes čia sutikau nemažai nuostabių žmonių, kuriuos galiu vadinti savo draugais. Visus juos tikiuosi sutikti penktadienį. Tiksliai nepamenu, kada buvo pirmas kartas Vilniuje, bet Mamania gal prisimins. Jis buvo tas žmogus, kuris mane pakvietė!
Ko „The Block“ lankytojams tikėtis?
Gero laiko ir muzikos su siela, kuri priverčia judėti – šiek tiek klasikos, šiek tiek naujų atradimų.
