„Visi turim silpną vietą. Kalbu apie tai, kas mus traukia kituose žmonėse. Tai nebūtinai bus geros savybės, nebūtinai būsime laimingi jas įsimylėję. Dažniau atvirkščiai. Todėl turim išsiaiškinti, kas yra tas mūsų traukos faktorius. Jei jis neneša mums laimės, reikia išmokti jį suvaldyti. Aš savo jau žinau. Tai – melancholija kito žmogaus akyse. Ji - kaip neišsprendžiamas uždavinys. Tai ilgesys gyvenimo, kurio niekada nebuvo ir niekada nebus. Tai labai žavinga gali būt“, – sako Ieva Narkutė.
Anot dainininkės, nepaaiškinamas lengvas liūdesys, kurio kiti žmonės gali net neįžvelgti, ją asmenybėje veikia kaip magnetas. Būtent apie tai ir yra daina „Melancholija“. Po šio dainininkės gana atviro paaiškinimo, dainos žodžiai nuskamba visiškai kitaip.
Dainos klausytis ir jos menišką vizualizaciją žiūrėti galite čia:
Ar Ieva Narkutė, kaip ir dainuoja, per penkiolika metų taip ir netapo atspari tai melancholijai?
Dainininkė šypteli: „Nepametu kas, lyg ir Svaras iš „G&G Sindikato“, yra labai tiksliai apibūdinęs mano kūrybos ir asmenybės ryšį. Jis sakė, kad man nereikia realybėje turėti santykių su kitais vyrais, nes su visais jais turiu santykius savo dainose.“
Būtent kūryba yra tas pasaulis, kuriame ji išlieja jausmus visiems tiems su melancholija akyse.
O ar jos vyro akyse irgi buvo ta mistinė melancholija?
„O kaip jūs manot, kodėl mes tiek metų drauge“, – juokiasi ji.
Ir priduria, kad jos šeima yra labai stiprus sąlyčio su realybe svertas.
„Jei ne darželis, pietus ar vakarienės, nurenk-aprenk, knygelę paskaityk, paguosk, panešiok – nežinau, kaip gyvenčiau. Galbūt per daug giliai panirčiau į kūrybą ir ji mane pasiglemžtų. Tačiau dabar džiaugiuosi, kad sėkmingai pavyksta persijungti iš šeimos rutinos į kūrybą ir atvirkščiai“, – reziumuoja Ieva Narkutė.
