Po penkerių metų pertraukos išleistas septintas grupės albumas. Grojate nuo 1994-ųjų?
Taip, nuo 1994-ųjų, jei skaičiuojame grupės amžių nuo pavadinimo „Lemon Joy“. Tačiau muzikavome ir anksčiau. Buvo tokia grupė „Etaž-3“, pradėjome dainuoti rusiškai, vėliau angliškai, laikui bėgant perėjome prie lietuvių kalbos.
Kodėl albumas vadinasi „Willkommen“?
Todėl, kad tas žodis dėl akustinių savybių skambėjo geriausiai. Aš seniai norėjau panaudoti kokį nors vokišką žodį ar frazę. Pati vokiečių kalba man yra synthpop elementas. Turbūt dėl to, kad vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje didelį įspūdį man padarė grupė „Kraftwerk“. Galvojau, kas tai per kosminė muzika, kas čia tokie ir kaip jie visa tai daro. Tačiau negalėjau paniūniuoti nė vienos jų dainos, nes ten mažai melodingumo, o aš įsimenu būtent dainos melodiją.
Kiek jums svarbus dainos tekstas?
Tekstas man svarbus, nerimuoju žodžių vien tik dėl rimo. Svarbiausia man yra tai, kaip žodis ar frazė nuskamba. Galėčiau dainuoti apie daug ką, apdainuoti daug situacijų, panaudoti daugybę frazių, bet jei nesidainuoja – tai niekaip.
Kiek specialiai stengėtės atkartoti, sugrąžinti tą 1980-ųjų skambesį?
Nemažai žmonių klausia to paties. Net nežinau, apie tai nemąstau ir nebandau specialiai to daryti. Tai pavyksta savaime, aš tarsi užstrigau tame laike. Be abejo, galėčiau kurti progresyvią muziką ar popmuziką, turiu patirties, nes dirbau su kitais atlikėjais. Tačiau mano balsui tinka būtent toks, 1986-ųjų electropop skambesys.
Šis skambesys pastaruoju metu tarsi atrandamas iš naujo. Ar nebijote, kad, kitoms grupėms grojant panašią muziką, „Lemon Joy“ gali „paskęsti“?
Ne, mes „nepaskęsime“ bet kokiu atveju. Turime daug senų dainų, su kuriomis užaugo mūsų gerbėjai. Naujos dainos gali labai patikti, bet tos, išgirstos ir pamiltos vaikystėje, lieka visą gyvenimą. Žinau tai pagal save – ką išgirdau vaikystėje, tas visad turės atskirą vietą mano širdyje.
Jūsų muzikoje galima aptikti gothic, dark wave įtakos, grojote tokiuose festivaliuose kaip „Kunigunda Lunaria“. Ar vis dar gimsta tokios stilistikos kūrinių?
Aš nuolat esu tokioje muzikoje, tokiame skambesyje. Būna taip, kad atsiranda dainų ir aš nuo pat pirmų akordų žinau, kad jos niekur neskambės. Galbūt įrašysiu jas į albumą, bet negalvoju apie muzikinį, radijo stočių formatą. Dažniausiai kuriu dainas ir skambesį taip, kad man būtų malonu klausytis. Juk prie tų dainų, įrašų dirbu daugybę valandų, naktų.
Pats sėdžiu prie kompiuterių, gitarų ir būgnų. Jei žinau, kad reikia įrašyti kokį nors instrumentą ir žinau, kad instrumentalistas tai pagros šimtą kartų geriau, žinoma, kviečiu tokius žmones. Tačiau pats neblogai groju ir klavišiniais, ir gitaromis.
Iš kur jūsų multiinstrumentalizmas?
Kiek save prisimenu, visuomet sirgau muzika. Mano antra aistra buvo dailė, bet, ačiū Dievui, muzika nugalėjo. Kai per televiziją parodydavo kokius nors tarybinius atlikėjus, aš iš karto ieškodavau kaladėlių, panašių į mikrofoną, tuoj pat vaidindavau, kad dainuoju. Darydavau stovus iš kažkokių vamzdžių, įsivaizduodavau, kad tai mikrofonai. Tiesiog gimiau muzikantu.
Sakote, kad lieka kūrinių, kurie į albumus nepatenka. Ar neplanuojate jų išleisti? Galbūt ten yra perlų.
Gal ir yra kažkokių perlų, ne man spręsti. Tačiau tokių dainų ir kompozicijų didžiausia vertė yra tai, kad jos niekur neskamba, jas galima gauti tik iš manęs. Jas girdėjo artimiausi draugai, kai kurie turi jas įrašytas į kompaktinius diskus. Kūrinio, kuris niekur neskamba ir yra gautas iš paties autoriaus, vertė yra kitokia.
Vilniaus knygų mugėje pristatysite „Willkommen“ vinilo, LP, formatu. Ar pasidavėte madai? Dabar visi perka patefonus, LP plokšteles. Gal formatas buvo įdomus ir anksčiau?
Vaikystėje mano santykis su plokštelėmis buvo labai tvirtas. Klausydavausi jų, o kasečių tik tuo atveju, kai nebuvo galima gauti plokštelių. CD man taip pat labai mielas formatas, turiu labai daug CD plokštelių. Vėliau atsirado pirmieji normalūs MP3 grotuvai, iPod, telefonai. Visą muziką iš CD perkėliau. Į CD diskus tiesiog pasižiūriu, o vinilinės plokštelės liko mano vaikystės namuose, pas mamą. Ten galiu užeiti ir peržiūrėti plokšteles.
Kalbant apie „Willkommen“ vinilo plokštelę, nežinau, kaip tiksliai atsakyti. Be abejo, yra sentimentų, nostalgija. Tačiau mus įkalbėjo ir leidybinė kompanija, kad išleistume ją muzikos mylėtojams, gurmanams.
Jūsų balsas išskirtinis. Kada pradėjote jį valdyti?
Turiu tokį tembrą nuo paauglystės. Žinoma, paauglystės metu pasikeičia balso dažniai. Kai man buvo 16–17 metų, bičiulis Saulius Drunga pasakė, kad mano balsas panašus į „The Smiths“ vokalisto Morrissey. Tuo metu nelabai žinojau, kas tie „The Smiths“, bet jų pasiklausiau. Nuo tada mano balsas tapo dar panašesnis, tiesiog nesąmoningai. Tačiau aš niekur nesimokiau balso lavinti, nepažįstu natų, standartų ir pan.
Maždaug 1994–1995 m., regis, paraleliai pasirodė trys grupės – „Biplan“, „Lemon Joy“ ir „Merlin“. Ar taip ir buvo?
Taip. „Merlin“ grupėje grojo mūsų pirmasis bosistas Seržas Grėjus. Kartu su „Biplan“ turėjome bohemišką butą Pilies gatvėje, ten gyvenome, repetuodavome, labai susidraugavome. Draugaujame ir iki šiol. Kai Seržas pasitraukė iš „Lemon Joy“ veiklos, ėmė groti su Andriumi Mamontovu, vėliau – su „Biplan“. Mūsų ryšys su grupe „Biplan“ jau trunka daugiau nei pusę gyvenimo.
Ištakos tarsi panašios – gitarinė muzika.
Taip. Kaip sakiau, elektroninė muzika mane žavėjo nuo pat vaikystės, tai atrodė lyg kosmosas. Bet mokėjau groti tik gitara. Tik vėliau, kai pramokau valdyti kompiuterį, ėmiau groti sintezatoriais, domėtis tembrais, ėmėme žiūrėti į tą skambesį.
Didžiausias dabartinio skambesio kaltininkas (gerąja prasme) – Arnoldas Lukošius. Kai pradėjome su juo eksperimentuoti, įrašėme dainą „Balta meilė“, jis labai prisidėjo prie aranžuotės. Visi tuomet pamatėme, kad mano balsas geriausiai skamba būtent tokiame fone. Taip nusprendėme sumažinti gitarų.
Ar jums svarbūs apdovanojimai?
Nežiūriu į tai rimtai, nors, kaip ir kiekvienam žmogui, tai malonu. Pirmąją statulėlę, berods, gavau už geriausią grupės debiutą 1995 m. Nežinau, ar jausmas tada ir jausmai dabar gali prilygti.
Banalus klausimas – kaip gimsta jūsų dainos?
Būna ir vienaip, ir kitaip. Šnekant apie naujausią albumą, dainos „Wellkommen“ priedainio melodija paimta iš kompiuteryje esančio projekto, sukurto prieš 14 metų. Aš vis ieškojau ir ieškojau tinkamo žodžio, skambesio. Kartais galvoje atsiranda kokia nors frazė ir niekaip niekur negaliu jos panaudoti.
Aš mėgstu visokiausius aromatus, eterinius aliejus ir kvapus. Seniai norėjau apdainuoti kvapą Ylang Ylang, tačiau nerasdavau tinkamos vietos. Pusę gyvenimo galvojau, kad būtų neblogai sukurti dainą „Ylang Ylang“.
Kaip žiūrite į savo karjerą – kaip rezultatą, pasiektą sąmoningu darbu, ar atsitiktinumų grandinę?
Mano albumai ir mano dainos, ypač sėkmingos, populiarios dainos, yra visiškos netyčiukės. Kai sukuriu dainą, negalvoju, kad tai bus hitas. Visos populiarios dainos atsirado per klaidą, netyčia tai sukūriau.
Kokios jūsų ambicijos?
Neturiu jokių konkrečių ambicijų. Mano ambicija tokia pati, kaip ir paauglystėje – dainuoti žmonėms ir kad žmonės manęs klausytų. Ir man labai malonu, kad mano dainos klausomos.
