– Neseniai pristatei naują dainą „Be žodžių“. Joje visiškai kitokia Jurga, nei mes buvome įpratę. Kas tai per daina?
– Vienas protingas žmogus man kažkada patarė – Jurga, viskas gražu, gerai dainuoji, bet esi tarsi pasiekusi kažkokias ribas, pabandyk padainuoti ne tik savo, bet ir kitų sukurtas dainas. Kurį laiką šių žodžių nesupratau, bet būtent ši daina „Be žodžių“ ir angliška jos versija „(My Heart Beats) Staccato“ padėjo suprasti, kad jis buvo teisus. Dainuojant kitų sukurtas dainas, galima atrasti naujų spalvų savo viduje. Ir nors jos yra tavyje, bet pati nesudariau galimybių joms atsiskleisti. Pabandėme su šia daina ir pavyko.
Ši daina yra parašyta latvių autorių, o aš jai sukūriau lietuvišką tekstą. Man ji labai patiko ir džiaugiuosi, kad atlikti šį kūrinį jie patikėjo man. Taigi, taip – ši daina yra visiškai nauja mano spalva. Manau, tai dar vienas gražus pavyzdys kaip galime draugauti ir bendradarbiauti su kaimynais. Juk nebūtina žvalgytis karjeros galimybių būtinai pvz. už Atlanto. Artimesni žmonės tave geriau supranta, jiems nepaprastai malonu dainuoti ir tarpusavio ryšys tuomet stipresnis.
– Artėja tavo vasaros koncertai. Vienas iš jų bus Ilzenbergo dvare, Rokiškio rajone. Papasakok apie šiuos koncertus, kokie jie bus?
Koncertai bus labai vasariški ir šviesūs, nes nėra ko liūdėti, juk šviečia saulė. Esu tarsi saulės baterija, ji mane pakrauna:) Vasarą koncertai man visuomet būna geri ir smagūs, o Ilzenbergo dvaras yra magiška vieta Lietuvos – Latvijos pasienyje. Labai noriu čia apsilankyti, susitikti su klausytojais, pažvelgti jiems į akis ir sudainuoti gražiausias dainas. Ilzenbergo dvare koncertuoti dar neteko, tad džiugina kiekvienas pirmas kartas. Galbūt kažkam iš klausytojų apsilankymas šiame dvare, o gal ir mano koncerte, taip pat bus pirmas kartas. Tuomet jį patirsime kartu.
– Jurga, tavo koncertai labai nuoširdūs. Kaip tu randi ryšį su klausytojais?
Santykis su klausytojais man prasideda nuo santykio su savimi. Pirmiausia turiu būti nuoširdi pati sau. Muziką kuriu ne dėl to, kad egoistiškai išreikščiau kas mano viduje. Muzika man yra bendravimo priemonė, pokalbis su žmonėmis ir tai man yra pats svarbiausias dalykas. Ryšys su klausytojais ir parodo – koncertas pavyko arba ne. Dėl to į kiekvieną koncertą neriu stačia galva ir kaskart nugalėdama savo scenos baimę einu arčiau žmonių, išreiškiu savo mintis, jausmus, o dažnai ir slapčiausias emocijas tikėdamasi, kad jie man atsilygins tuo pačiu.
– Ką nori pasakyti savo muzika?
Tikiu, kad žmones jungia kažkas bendro. Kurdama dainas ieškau tų bendrų dalykų ir stengiuosi juos išreikšti suprantama kalba. Aš tikiu, kad, galbūt, žmogui, kuris klausosi mano muzikos, irgi kyla įvairiausių minčių, baimių, abejonių. Tikiuosi, kad mano muzika padeda jam surasti savo kelią – ne tą, kurį mums primeta visuomenė, bet tą, kurį mes esame atėję nueiti. Ką žmogus beveiktų šiame pasaulyje, jis turi pastebėti esminius dalykus gyvenime. Daugelis tų dalykų yra gamtoje. Gamta turi cikliškumą, kuriuo turime remtis. Artimiausioje aplinkoje, šeimos rate, santykiuose su žmonėmis. Turime tobulinti tarpusavio santykius ir kreipti į tai didžiausią dėmesį. Turime išmokti klausytis ir tuomet kada nors kiekvienas išgirsime tai, kas mums yra skirta.
– Tavo kol kas paskutinis albumas yra pernai išleistas „Not Perfect“. Koks tai buvo etapas? Ko galima tikėtis iš naujų, būsimų tavo dainų?
Albumo „Not Perfect“ kūrybinis etapas man buvo būtina akistata su savimi. Daugeliui žmonių tai turbūt bus nelabai suprantama problema – įsikalinimas į įvaizdį. Bet kai užsiimi kūryba, perteiki gilius dalykus, žmonės tau pradeda priskirti tam tikrą tobulumą ir pradeda tave daryti kažkuo kitu, o ne tavimi. Nors iš tiesų tu esi paprastas, netobulas žmogus. Ir tuomet atsiranda problema, kas tu esi iš tikrųjų. Taip gali tapti savo „tobulumo“ auka. Albumas „Not Perfect“ man padėjo šią problemą išspręsti.
Šiuo etapu sugrįžau prie to, kas yra kasdien, kai žmonės nemato manęs scenoje. Suradau ne vieną baimę savyje, su kuria dabar pradedu tvarkytis. Viena iš jų – vandens baimė, bet išmokau plaukti ir dabar jaučiu malonumą. Buvo žmonių baimė, bet aš ją nugaliu eidama į sceną ir dainuodama jums dainas ar skaitydama pranešimus, taip pat dirbdama komandoje su savo grupės nariais. Tai irgi nėra lengva, bet labai įdomu.
Įveikus baimes, dabar natūraliai atsilaisvino vieta teigiamoms emocijoms, džiaugsmui, norui įkvėpti, norui nuraminti, pasakyti, kad viskas yra gerai ir kad džiaugtis reikia tuo, kas yra čia ir dabar. Vietoj to, kad žvalgyčiausi į tolius ir pati taip pat gyvenu čia ir dabar. Tai jausis ir naujoje mano kūryboje. Nauja daina „Be žodžių“ jau visiškai kitokia. Šiuo metu gimsta ir dar keli nauji kūriniai, koncertuose galima išgirsti dar niekur neišleistą dainą „Dance“. Žmonės ją girdi pirmą kartą, bet iš karto eina šokti. Nepaprastai malonu matyti tokią reakciją į šį kūrinį.
– Kas tau pačiai svarbiausia šiame gyvenime?
Man svarbiausi dalykai yra šeima, vidinis atsipalaidavimas ir kelionės – tiek vidinės, tiek išorinės. Visa tai veda link vidinės laisvės. O muzika ir harmonija viską apjungia. Jei sau nemeluoji dėl to, kas tau svarbu, tai kūryba neša tolyn, tik spėk paskui ją eiti. Šiuo metu yra kaip tik tas etapas, kai po truputį atsiranda naujos dainos. Rudenį pasirodys geriausių dainų albumas, kuriame bus jūsų mėgstamiausi kūriniai ir kelios naujos dainos, tarp jų ir minėtos „Be žodžių“ ir „Dance“.
Vietoj to, kad žvalgyčiausi į tolius ir pati taip pat gyvenu čia ir dabar. Tai jausis ir naujoje mano kūryboje.
– Ką norėtum patarti savo klausytojams?
Pirmiausia, noriu padėkoti, kad klausotės mano dainų ir su jumis susitinkame koncertuose. Nebijokite paieškoti savyje netobulumo ir kovoti su juo – tai padeda žengti į priekį. Suradęs savo netobulą savybę žmogus tarsi sužino nišą, kurią galima užpildyti ir taip žengia žingsnį link tobulumo. Bet tobulumas nepasiekiamas ir, turbūt, nereikia jo pasiekti. Jei ant pečių užsidėta daug atsakomybių, buvimas „not perfect“ palengvina būtį. Sakydama „not perfect“ apie save tuo pačiu tarsi atsiprašau už savo klaidas, tačiau netobulumas juk kur kas įdomesnis už tobulybę.
Norėčiau, kad žmonės gyvenantys provincijoje, nepasiduotų įspūdžiui, kad jei šalis yra didelė arba miestas yra didelis, tai ir žmogus ten geresnis. Iš miestelių ateina gabiausi Lietuvos žmonės. Pati esu iš mažo miestelio, dėl to žinau ką kalbu. Manau, svarbiausia jaustis pačiam sau reikalingu. Ir padaryti gyvenime viską, ką gali. Kiekvienas mes esam maža didelio mechanizmo dalis, tačiau labai svarbi. Kai pavyksta pamatyti pasaulį ir savo dalį jame, tada jautiesi esantis laiku ir vietoje.
