Andrė ir Justinas – brolis ir sesuo – išpildė savo senelio prašymą. Visą gyvenimą mėgęs dainuoti senelis Jonas paprašė kartu su Justinu įrašyti dainą.
„Kartą senelis paklausė, ar Justinas galėtų su gitara pagroti jo senovines dainas. Tai mes jį atsigabenom į Vilnių ir sukūrėm planą kur kas didesnį, nei jis tikėjosi, – juokėsi Andrė Balžekienė. – Jis tikėjosi pagroti kur nors kambaryje, paprastai įrašyti ir tiek. O buvo ir garso studijoje, ir muzikos akademijoje bandė dainuoti akompanuojant pianinui, ir barzdaskučių salone gražinosi. Senelis po to sakė: „Jei būčiau žinojęs, ką su manimi darysit, tai tikrai nebūčiau važiavęs.“
Pasak Andrės, seneliui muzika visada buvo labai svarbi. Jis net svajojo, kad kuris nors giminaitis taptų profesionaliu muzikantu.
„Mūsų senelis dainuodavo nuo jaunystės, prisimenu jį dainuojantį per visokias šventes. Anksčiau gimę žmonės ne visada imdavosi to, ko iš tikrųjų norėjo. Reikėjo pinigus uždirbti, padėti šeimai, apie jokią muziką ir mokslus nebuvo net kalbos. Todėl senelis norėjo, kad kažkas iš vaikų taptų muzikantu. Mūsų tėtis su broliu buvo sukūrę vietinę grupę, bet tie žaidimai baigėsi paauglystėje. O Justinas baigė Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją, jo pagrindinis gyvenimas yra muzika. Senelis labai didžiuojasi, kad vienam iš jo vaikų pavyko“, – Žmonės.lt pasakojo A.Balžekienė.
Justinas Jarutis sako, kad niekada nebuvo atkreipęs dėmesio, jog senelis moka dainuoti: „Kai pradėjau groti, aš net nežinojau, kad jis dainuoja, nebuvau to užfiksavęs. Tik prieš 2–3 metus, kai išgirdau jį per vieną iš šeimos susitikimų dainuojantį, supratau, jog reikia tai įrašyti.“
Be to, Justino ir senelio ryšys visą gyvenimą buvo labai artimas, todėl muzikantas labai džiaugiasi, kad turėjo galimybę įamžinti šį duetą.
„Tai turbūt kiekvieno anūko svajonė – kokiu nors būdu daryti ką nors bendro su seneliu, nesvarbu, ar tai būtų muzika, ar ne. Tas tarpusavio ryšys vis tiek skiriasi: vaikystėje daug bendrauji, užaugęs – vis mažiau. Aš vaikystėje kiekvieną vasarą leisdavau su seneliais ir man tai būdavo nuostabiausias laikas. Todėl labai džiaugiuosi, kad mes turime šį tą bendro, kuo galime džiaugtis net jo senatvėje“, – kalbėjo Justinas.
Pasiklausykite Justino Jaručio ir senelio Jono dainos, kurią nufilmavo „400 blows studio“, garsą įrašė Ignas Mateika:
Dainuoti prieš kameras, dirbti įrašų studijoje Jonui buvo visiškai naujas potyris, todėl buvo ir jaudulio. „Jis niekada nėra dainavęs prieš kamerą, nėra dainavęs su akompanimentu, ir tuo labiau nėra įrašinėjęs studijoje. Tai jam buvo labai baisu, bet pamatė, kad, pasirodo, pirmas kartas gali būti patiriamas ir senatvėje“, – pasakojo Justinas.
Andrė sako, kad nors ir seneliui iš pradžių atrodė, kad įrašyti dainą bus vieni juokai, galiausiai padaryti tai profesionaliai tapo tikru iššūkiu.
„Kai matau, juos abu susitikusius muzikoje, man labai gražu. Senelis bent trumpam pajuto, ką reiškia būti dainininku. Suprato, ką reiškia metronomas. Nežinau, ar tuo apsidžiaugė, – šypsosi Andrė. – Įrašinėjo muziką studijoje. Filmavosi pirmame savo vaizdo klipe. Ir visus šiuos žingsnius žengė už rankos palaikomas anūko.“
Su užduotimi Jonas susitvarkė puikiai ir Andrė sako, kad ši daina ir klipas – dar ne pabaiga. Seneliui atvykus į Vilnių, anūkai įrašė ir daugiau jo dainų.
„Mes esame ir daugiau dainų su juo įrašę, tai tikrai mūsų „Odisėja“ tęsis ir toliau. Žmonės išgirs ir kitų kūrinių. Kiekviena daina, kurią jis žino, turi istoriją, tai čia buvo tik įžanga.
Šią dainą pasirinkome todėl, nes ją pavyko lengviausiai aranžuoti. Kitos dainos yra tikrai labai sudėtingos: keičiasi ritmika, nėra taip lengva jas pritaikyti. Mes iš tikrųjų padarėme dvi šios dainos versijas. Vienoje Justinas grojo ukulele, havajietiška gitara. O kitoje – su klasikine akustine gitara. Mums, kaip jaunimui, labiau patiko ukulelės versija, bet kai parodėme seneliui, jis sakė: „Čia reikia ne taip, kaip jums patinka.“ Tai išleidome labiau klasikinę dainos versiją, kuri labiau patinka ir močiutei. Ji mums turbūt tikrai nebūtų leidus kitos versijos viešinti“, – juokėsi Andrė.
Vienos dainos įrašymas išaugo ir į nemažą A.Balžekienės planą: „Mano tikslas būtų padaryti filmą, kuris, nežinau, ar bus skirtas viešumai, ar šeimai. Bet tai būtų muzikinis filmas, kuriame būtų dainų, per kurias papasakotumėme senelio ir anūko susitikimo muzikoje istoriją.“
