Šiemet „Satta“ išsikrausto į Latvijos kurortą Papę, o renginio organizatoriai, kviečiantys į britų „Mount Kimbie“ ir lietuvių „Without Letters“ koncertą sostinės „Vasaros terasoje“, vadina jį simboliniu rugpjūtį vyksiančio festivalio „preparty“.
„Mount Kimbie“ lietuvių melomanams šįkart pristatys praėjusiais metais kompanijoje „Warp“ išleistą antrąjį savo albumą „Cold Spring Fault Less Youth“. Prieš pat praėjusio penktadienio koncertą Paryžiuje dueto narys Kai Campos telefonu pasidalino detalėmis iš jau metus trunkančio turo ir mintimis apie muzikos pasaulį.
Turėjome garbės jus matyti „Satta Outside“ 2010-ais. Gal ir tu prisimeni ką nors?
Aha, nuostabią areną, kurioje grojome, ir priekyje visą koncertą spiegusias merginas...
Su albumu „Cold Spring Fault Less Youth“ po pasaulį keliaujate jau metus. Kurie koncertai ar aplankyti kraštai paliko didžiausią įspūdį?
Geras klausimas... Viskas kol kas sekasi gerai, puikiai leidžiame laiką. Metų pradžioje dalyvavome festivalyje „Laneway“, ten buvo ypač smagu. Taip pat Japonijoje... ir netgi gimtajame Londone, kuriame groti visuomet būna iššūkis!
Ar ilgai ketinate šį turą tęsti?
Vasarą grosime tik festivaliuose, tad turas oficialiai tęsis iki rugsėjo. O tada viskas iš naujo – atgal į studiją!
Kokia buvo didžiausia auditorija, prieš kurią grojote?
O, Dieve... Kurį laiką koncertavome su „The XX“, tuomet kas vakarą stovėdavome prieš 20 tūkstančių minią. Visai neblogai. Šiaip didieji koncertai man ne visuomet patinka, bet pasitaiko gerų. Pernai „Pukkelpop“ festivalyje Belgijoje jautėmės lyg grodami milijonui, nors iš tiesų tai buvo keletas tūkstančių klausytojų. Bet buvo ypatingai gera.
Beje, ką gi reiškia pavadinimas „Cold Spring Fault Less Youth“? Skamba komplikuotai!
Taip, skamba sudėtingai, bet iš tiesų jis labai paprastas. Sužaidėme žodžių ritmu. Čia svarbi ne bendra frazės, o individuali kiekvieno žodžio reikšmė. Tai lyg penki atskiri skyriai.
Ką tik minėjai, kad vasarą grosite daugelyje festivalių. Kaip skiriasi jūsų pasiruošimas jiems ir soliniams koncertams klubuose ar arenose?
Na, festivaliuose mažiau laiko, tad reikia peržiūrėti technikos sąrašą. Juk dažniausiai tik ateiname ir jau turime groti. Muzikine prasme kai kurie tiesiog netinka vidury dienos daugybei žmonių, nors puikiai skamba po stogu, jaukesnėje atmosferoje. Anksčiau festivaliuose būdavom visai netikę! Dabar jau išmokom pateikti savo muziką geriausiu įmanomu būdu.
Man asmeniškai šios dvi koncertinės patirtys tiesiog labai skirtingos. Solinių koncertų ture, žinoma, paprasčiau. Žmonės perka bilietus būtent dėl tavęs, gerai pažįsta tavo muziką... Lyg varžybos namų stadione.
Neseniai remiksavote amerikiečių dainininkės Kelis dainą. Tiesa, rezultatas skamba lyg visai naujas kūrinys, kuriame panaudotas jos vokalas. Kaip gimė ši idėja?
Nesu tikras, ar pati Kelis su šiuo remiksu ką nors turėjo bendra! Tiesiog sulaukėme pasiūlymo iš jos leidybinės kompanijos. Šiek tiek pažaidėme su „Korg“ ritmo mašina ir iš žaidimo rezultatų bei vokalinės partijos sulipdėme naująjį variantą. Kūrinys tikrai paprastas, bet visos sudėtinės dalys jame dera tobulai. Beje, nežinau, ar Kelis jis patiko, ar ne, ha!
Beje, kaip reaguojate į kitų atlikėjų remiksuojamą „Mount Kimbie“ kūrybą?
Visuomet įdomu išgirsti, ką kitiems pavyksta sukurti iš mūsų muzikos. Pavyzdžiui, labai patiko vokiečių prodiuserio DJ Koze remiksas dainai „Made To Stray“. Jo variantas turi tokių galių, kurių tikrai nerasite originalioje versijoje.
Ar esate nesutikę remikso publikuoti viešai?
Tarp tų, kuriuos užsakėm, tokių blogų nepasitaikė. Nors... gal poros ir nepatvirtinome, tiesa. Bet vis tiek reikėjo už darbą sumokėti...
Neseniai su prodiuseriu Oneman (beje, jis šiemet atvyksta į festivalį „Satta“ – red. past.) surengėte jo remikso savo kūriniui „You Took Your Time“ aukcioną, kurio metu surinktus pinigus paaukojote labdarai. Papasakok apie tai plačiau.
Idėja gimė tiesiog sėdint biure. Remikso plokštelės tiražas jau buvo atspausdintas, bet supratome, kad aukso kalnų iš jo neuždirbsime, tad drauge sugalvojome kilnesnį tikslą – aukcioną, kurio pagalba surinktume kiek daugiau pinigų ir juos paaukotume svarbiam tikslui – su benamiais dirbančiai organizacijai „Shelter“. Kas žino, gal ateityje nuveiksime kažką panašaus, bet kol kas to neplanuojame.
Sakei, kad rudenį ruošiatės užsidaryti studijoje. Ar jau įsivaizduoji, kaip skambės naujas „Mount Kimbie“ etapas?
Tvirtos idėjos niekada ir neturėjome. Dirbame tol, kol pasiekiame gerą rezultatą, o tada jau žiūrime, kas bus. Pastaruoju metu domiuosi analoginių sintezatorių galimybėmis ir kiek „žalesniu“, labiau senoviniu požiūriu į muzikos kūrybą. Tai – kryptis pradžiai. Greičiausiai rezultatas bus kitoks, nei iki šiol.
Ar vis dar įrašinėjate gimtajame Londone?
Taip. Neseniai radau naujas patalpas studijai. Jos labai erdvios, o tai Londone – retenybė, tad esam labai laimingi.
Su populiarumu ateina ir uždarbis. Ar pinigai suteikia daugiau kūrybinės laisvės?
Beveik viską, ką uždirbame, investuojame į įrašus. Negalima nepasinaudoti šia galimybe, leidžiančia tobulėti. Finansinė laisvė, turint omenyje laiką, kurį gali skirti darbui ir naujiems instrumentams, yra geriausias dalykas, ateinantis drauge su sėkme.
Gal galėtum prisiminti, kaip jauteisi baigus pirmojo jūsų albumo „Crooks & Lovers“ įrašus, ir kaip – išleidus „Cold Spring Fault Less Youth“? Kuris kūrybinis etapas kėlė daugiau jaudulio ir nerimo?
Pirmasis albumas turbūt jaudino labiau, bet ir antrąjį kartą smarkokai nerimavau. Kai taip ilgai dirbi ties vienu projektu, galiausiai nebesupranti, gerai padarei, ar ne.
Šiaip jau „Cold Spring Fault Less Youth“ man patiko iš karto, pirmasis albumas – ne. Keistas dalykas – vos baigus įrašą norisi jį atiduoti pasauliui, o pats jam turi subręsti. Dar neišmokau į tai reaguoti.
Keletą naujojo albumo kūrinių įrašėte su britų atlikėju King Krule. Jis – tikrai išskirtinis personažas, ir kūrybinio jūsų bendradarbiavimo vaisiai – labai įdomūs. Visgi užsienio spaudoje teko skaityti įvairių kritikų nuomonių šiuo klausimu. Kaip manai, kodėl ne visiems tai patiko?
Man dirbti su King Krule buvo labai įdomu. Manau, jis – fantastiškas kūrėjas, tad bendradarbiauti buvo garbė. Žinojau, kad rezultatas bus geras. Jo balsas – išskirtinis, kaip ir sugebėjimas jį pateikti. O kai sukuri kažką tikrai unikalaus ir gero, tikrai neįtiksi visiems. Tai natūralu. Manau, neverta eikvoti energijos ir į tai koncentruotis. Mums patiko, ir tai – svarbiausia.
Su legendine britų kompanija „Warp“ kontraktą pasirašėte albumą vos įpusėję – vadinasi, jiems jis tikrai patiko. Ar planuojate ir toliau dirbti su šia leidykla?
Mums tikrai patiko su jais dirbti, taigi taip, tikimės dar keletą albumų išleisti po „Warp“ vėliava.
Galbūt „Warp“ – mėgstamiausia tavo leidykla?
Net nežinau. Taip, jų kataloge daug nuostabios muzikos, bet niekad nebuvau „leidyklų žmogus“ kalbant apie muzikos pasirinkimą.
Ar tau, kaip kūrėjui, svarbu, kad „Mount Kimbie“ muzika būtų prieinama visais įmanomais formatais – plokštelėje, kompaktiniame diske, „Spotify“...
Žinoma. Namuose muzikos klausau labai įvairiai, tačiau mieliausias man – vinilo formatas. Visgi suprantu, kad jis – nepraktiškas ir šiandien žmonės muziką vartoja visiškai kitaip. Žinoma, kartais erzina, kai žinai, kad tavo kūrybą klauso per nešiojamojo kompiuterio kolonėles... Internetas atnešė ir gerų, ir blogų dalykų – reikia mokėti su tuo gyventi.
Minėjai, kad esi susidomėjęs analoginiais sintezatoriais. Gal planuoji išmokti groti ir kokiu nauju instrumentu?
Tiesą sakant, planuoju vasarą užsiimti lauko įrašais įvairiose man įdomiose vietose. Tik dar nesu tikras, ar viskas pavyks.
Paskutinis klausimas! Kaip manai, ar įmanoma išmokti būti geru muzikantu, ar visgi turi juo gimti?
Viskas priklauso nuo to, ką laikai geru muzikantu. Aš savęs ir Dom tokiais nebūtinai laikyčiau. Manau, groti gali bet kas. Jei turi noro ir tinkamą požiūrį, daugiau niekas nesustabdys. Dabar, kai yra tiek galimybių – labai įdomus laikas kurti muziką. Jei jau mes išmokome, tai gali išmokti ir visi kiti.
