Praėjusį penktadienį prie Strėvos esančioje poros viloje abejota, ar šeimininkui pavyks pamatyti futbolo rungtynių transliaciją, mat naujas palydovinės televizijos įrenginys „negaudė“ reikiamo vokiško kanalo. Ant stalo svetainėje gulėjo „Lietuviškos sakmės“ partitūra. R.Ščedrinas pirmasis nusileido į kambarį pasisveikinti su pavakarės svečiais. Kol drauge aptarė „VfL Wolfsburg“ grėsmę jo garbinamai Miuncheno „Bayern“ komandai, į svetainę lengvais žingsneliais įskriejo vilos šeimininkė M.Pliseckaja. Ponai Rodionas ir Maja visus pakvietė į namo verandą. Čia puikavosi itališkos duonos kepalas, kurį atvežė jų bičiuliai Gintaras Kupčinskas ir Andrius Tučkus. Šeimininkai tiesiog dievina vienos Vilniaus senamiesčio kepyklėlės gaminius, patinka jiems ir lietuviški patiekalai. Pašnekesio dalyvių akis traukė kelių rūšių sūris ir pyragas, kurio kreminei „kepurėlei“ kompozitorius niekaip negalėjo atsispirti. Ne veltui M.Pliseckajos ir R.Ščedrino linksmai nuogąstauta, kad dėl skanaus maisto iš Lietuvos jie kaskart išvyksta keliais kilogramais papilnėję. Šilta pokalbio su R.Ščedrinu uvertiūra tapo suvenyrinio prisukamo varpo skambinama „Tautiškos giesmės“ melodija. Jos kompozitorius klausėsi žaviai šypsodamasis.
Simfoninė freska Lietuvai
Vieno žymiausių šiuolaikinių kompozitorių R.Ščedrino kūrinio „Lietuviška sakmė“ pasauline premjera gegužės 13-ąją buvo pradėtas XIII Vilniaus festivalis. Simfonine freska pavadintą pjesę atliko Londono simfoninis orkestras, jam dirigavo Valerijus Gergijevas. Nors nacionalinė žiniasklaida išsamiai aprašė koncertą, apie patį kūrinį žinome vos keletą sausų faktų. O už šią pjesę R.Ščedrinui turime būti didžiai dėkingi. Mat tikėtina, kad ji taps vieninteliu didelės reikšmės monumentu, kuriuo lietuvių karių palikuonys paženklins istorinį įvykį, 1410-ųjų liepą pakeitusį ne tik Lietuvą, bet ir visą Vakarų civilizaciją. Solidaus vaidybinio filmo iki sukakties dienos, atrodo, nebus sukurta, o skulptūrinis monumentas taip pat nespės iškilti – jo konkursą rengti jau per vėlu.
LŽ buvo suteikta išskirtinė proga apie „Lietuviškos sakmės“, skirtos 600-osioms Žalgirio mūšio metinėms, kūrimo ir atlikimo aplinkybes sužinoti iš paties autoriaus R.Ščedrino.
Lietuvoje šalia Trakų, taip pat Maskvoje, bet daugiausia Miunchene laiką leidžiantys rusų kompozitorius Rodionas Ščedrinas ir jo žmona, baleto legenda Maja Pliseckaja dvi savaites viešėjo mūsų šalyje.
Pasaulinis mūšis
- Kokiomis aplinkybėmis kilo „Lietuviškos sakmės“ idėja?
- Visų pirma – kūrinys visiškai naujas. Jo partitūroje, kurią išleido leidykla „Schott“, įrašyti 2009 metai. Pjesę baigiau šį vasarį. Prieš pusantrų metų mano bičiulis G.Kupčinskas paklausė, ką žinau apie Žalgirio mūšį – tai tokia nuostabi medžiaga muzikantui! Jis man daug papasakojo. Buvo įdomu, tačiau turėjau kitų užsakymų, darbų, tad sakiau, kad iš niekur nieko jos nesiimsiu. Vis dėlto, kai 2008-ųjų pabaigoje gavau kūrybinį pasiūlymą iš Lietuvos, atmintyje švystelėjo Gintaro išsakyta idėja. Didžiųjų mūšių atgarsiai dažnai būdavo įkūnijami kompozitorių kūriniuose. Prisiminkime Ludwigo van Beethoveno „Velingtono pergalę“ arba Piotro Čaikovskio uvertiūrą „1812 metai“.
Kūrėjui tokia istorinė medžiaga visuomet yra įdomus išmėginimas. Tiesiog užsidegiau šia tema. Tarkim, kaip prieš 600 metų buvo duodamos komandos kariuomenei? Garsiakalbių nebuvo, šaukti – beprasmiška. Vadovauta muzikiniais instrumentais – pučiant ragą, mušant būgnus, skambinant varpais. Šių instrumentų prireikdavo per kiekvieną didelį susirėmimą.
Žalgirio kautynės – itin svarbus istorijos įvykis, lėmęs daugelio tautų likimą, mat Teutonų ordinas siekė užgniaužti lietuvių, lenkų, baltarusių, rusų kultūras. Kaip rodo istorija, pasiekti pergalę mūšyje padėjo lietuvių ryžtas.
Beje, įdomus nedidelis faktas: prieš pusantro mėnesio Peterburge, susitikęs su V.Gergijevu ir dar keliais žmonėmis, pasakojau apie „Lietuvišką sakmę“. Sakiau jiems: „Turbūt nedaug težinote apie Žalgirio mūšį?“ Staiga violončelininkas, Valerijaus vaikystės draugas, tarė: „Kaipgi? Mes irgi ten buvome.„ Ir atskleidė daugybę istorinių detalių. „Galiu net dokumentus parodyti“, – prisiekė osetinas. Suprantate, tai išties buvo pasaulinis mūšis. Man regis, šios kautynės buvo svarbios ir Rusijai, ir kitų tautų savarankiškai raidai. Tai daugybės istorinių įvykių kulminacija. Manau, kad kitąmet jūsų šalis turėtų plačiai paminėti, švęsti šį istorinį įvykį, garsiai pasakyti, ką protėviai tuomet padarė.
Platūs freskos potėpiai
- Kaip jūsų kūrinyje atskleidžiamas tas kariuomenės „muzikalumas“, kaip perteikiama mūšio eiga?
- Suprantama, jokių muzikinių užrašų iš to meto nėra išlikę. Galime tik spėlioti, kokia muzika tuomet skambėjo. Žinote, šiek tiek vadovavausi siužetu. Štai pakyla uždanga ir išvystame miglose skendinčią taikią gražuolę Lietuvą. Paskui pasigirsta karingas priešo riksmas. Rago orkestre nėra, nes Londono muzikantai aplankė Lietuvą per penkių koncertų turą, todėl buvau paprašytas tenkintis pagrindiniais instrumentais. „Jei įtrauksite kokių nors specialių instrumentų, bus sunku leistis į kelionę, netilpsime į autobusus“, – sakė jie. Visiškai pakako valtornų ir vaizduotės, kad suprastum, kaip galėjo skambėti anų laikų karinis raginimas.
Toliau kūrinyje – tartum sunkiasvorių šarvuotų riterių pasirodymas. Jų galybę išreiškiau savotišku grigališkuoju himnu. Tada pasigirsta atsakomieji lietuvių kariuomenės šūksniai. Kryžiuočių riteriai artėja, prasideda susirėmimas, geležies žlegesys, smūgiai. Po truputį ima aidėti pergalės šauksmas. Partitūroje jis pradedamas žymėti gana anksti, ten net užrašyta – „from afar“ (iš toli). Vis gausiau prie pergalės riksmo prisideda variniai instrumentai. Vėliau girdėti sunkus pralaimėtojų atsitraukimas.
Kūrinys turėjo išsitekti griežtose laiko ribose. Tris dienas po kautynių laidoti kritusieji, tačiau gedulingam motyvui negalėjau skirti daug vietos. Vienintelis dalykas, kurį skolinausi savo interpretacijai, – tai sutartinės. Siekiau suteikti klausytojams orientyrą, kad po kojomis pajustų lietuvišką žemę.
Na, o galiausiai – finalas, pasibaigiantis himnu. Štai taip paprastai atskleidžiau vaizdinį savo kūrinio sumanymą. Todėl ir pavadinau jį simfonine freska: platūs potėpiai, ryškios spalvos ir bažnytinio paveikslo kompoziciją atitinkantis išdėstymas.
Liepė imituoti liūtus
- Ar daug kūrinių parašėte šioje viloje prie Trakų? Gal ir „Lietuvišką sakmę“ sukūrėte čia?
- Ją rašiau Miunchene. Kūriau lengvai, neragindamas savęs. Viskas taip greitai sekėsi: ir partitūra išspausdinta, ir kūrinys jau nuskambėjo Vilniuje.
- Kaip susiklostė, kad „Lietuvišką sakmę“ atliko Londono simfoninis orkestras?
- Rašiau šiam kolektyvui, diriguojamam V.Gergijevo. Su Londono orkestru praeityje nemažai dirbau. Jis įrašė dvi mano muzikos kompaktines plokšteles – koncertą violončelei „Sotto voce concerto“, skirtą Mstislavui Rostropovičiui, ir koncertą smuikui ir styginių orkestrui „Concerto cantabile“, dedikuotą smuikininkui Maksimui Vengerovui. Ši plokštelė pelnė „Grammy“ premiją. Londono kolektyvas atliko daug kitų mano kūrinių. Orkestras – kaip futbolo komanda, kurioje greitai keičiasi kartos. Dabar jį išvydęs pažinau daugelį orkestrantų, bet pastebėjau ir naujų veidų. Žinote, per "Lietuviškos sakmės" premjerą pirmuoju smuiku griežė ne šio, o BBC orkestro koncertmeisteris. Ir pirmąjį trimitininką jie pasikvietė iš ten pat. Puikus muzikantas. Londono orkestre trombonais groja dvi moterys. Tai neregėtas dalykas.
Apskritai reikia pabrėžti, jog orkestras iškart priėmė siūlymą atlikti „Lietuvišką sakmę“. Dažnai pasitaiko, kai orkestrantai atsisako dėl užimtumo ar dėl to, kad neturi laiko, kada jį išmokti. Jie buvo geranoriški.
Netrukus V.Gergijevas simfoninę freską atliks su Peterburgo Marijos teatro orkestru. Jo kolektyvą pažįstu kur kas geriau, tikiuosi, ši pjesė skambės dar galingiau. Labai džiaugiuosi draugyste su V.Gergijevu. Jis puikiai atliko daugelį mano kūrinių, premjerų. Su šiuo muziku mus sieja žmogiška ir kūrybinė draugystė.
„Lietuvišką sakmę“ V.Gergijevas su orkestru repetavo Londone, į Vilnių jie atvyko jau gerai pasirengę. Čia turėjo daugiau laiko skirti akustiniams niuansams.
- Ar esate patenkintas kūrinio premjera?
- Labai. Tai buvo neprilygstamas koncertas. Visa programa atlikta puikiai. Žinote, mano vaizduotėje „Lietuviška sakmė“ skambėjo dar veržliau, aršiau. Per repeticiją sakiau trombonininkams, kad jie turi ne natas groti, o riaumoti kaip liūtai (juokiasi). Galiausiai viskas buvo atlikta gerai. Ir pačiam orkestrui kūrinys patiko, žada prie jo grįžti. Tikiuosi, „Lietuviškai sakmei“ likimas šypsosis.
Po šių žodžių ant šeimininkų stalo atsirado antras butelis vyno ir pašnekesio temos nutolo nuo Lietuvos. O vakar rusų kompozitorius, mūsų šalies pilietis R.Ščedrinas paliko Lietuvą liūdnesnis nei galėjo būti. Skrydžio į Vokietiją išvakarėse jo palaikoma Miuncheno „Bayern“ futbolo komanda netapo bundeslygos čempione.
