„Liūdni slibinų“ laiškas:
Kai jau visi aprimo su pažadais 2018 – tiesiems, o kai kurie gal net ir pradėjo liūdėti, kad nieko iš jų nebus, mes dalinamės su jumis žinia, kad nusprendėm imti atostogų nuo bendro gyvenimo. Tokių ilgų, kokių tik norėsis, be numatyto pabaigos termino.
Kai pradėjome kartu kurti ir vystyti kokį tais daug kam (net mums patiems) nesuprantamą veiksmą scenoje, net nenutuokėm, į ką visas šis trigalvis darinys išaugs. Kartu mes suradom daugybę mums svarbių temų, išradingų tekstų ir patiems netikėto skambesio apie jas kalbėti.
Nepažinodami natų ir turėdami vos kelias dainas, o ir nelabai spindėdami scenine išvaizda (išskyrus Dominyką), tikėjomės išgyvent bent kelis koncertus. Bet per 9 metus sugrojom jų kelis šimtus, o tarp tų gyvų išėjimų į sceną gavom puikių progų nuveikt ir kitų prasmingų dalykų.
Mums pavyko suburti profesionalią ir mus palaikančią (kartais ir už pakarpos čiumpančią) komandą, kuri padėjo mums realizuoti dalykus, kuriuos kartais net bijodavom iš minties paversti žodžiu. O geriausia šio bendro gyvenimo dalis, kad mes sulaukėm tiek jūsų noro liūdėti drauge ir mokytis į tuos liūdesius pažvelgt su šypsena bei pasijuokimu iš savęs.
Jūsų klausymas, juokas (net ir iš nevisada juokingų Vaido pokštų), atėjimas į koncertus ir dalinimasis su kitais tuo, ką mes darome, pakylėjo ir vis dar pakelia mus aukščiau bet kokio žemiško liūdesio.
Jau kurį laiką kiekvienas atskirai ir visi kartu dūmojom, o vieną dieną susėdom ir nusprendėm, kad metas skirti laiką savo individualių norų įgyvendinimams. Mums velniškai įdomu dirbti kartu, bet labai smalsu matyti, ką kiekvienas iš mūsų gali nuveikti atskirai.
Dominykas Vaitiekūnas vis giliau neria į savo išsvajotus miuziklų vandenis ir ruošia solines staigmenas.
Aistė Lasytė, be to, kad pradėjo solines Eye’stė la’SEE’tė vingrybes, taip pat vis naujais veidais rodosi ir rodysis muzikiniuose spektakliuose.
Vaidas Kublinskas irgi toliau gyvens.
Visiems šiems ir kitiems reikalams norime skirti daugiau savo laiko, todėl slibiniškoje kūryboje ir darbuose darome pertrauką. Jos ilgio neklauskite – patys nežinome. Ačiū, kad buvote su mumis ir priėmėt mus tokius, kokie esam. Ką nelabai gražų, ką nelabai didelį, ką nelabai vyrą ir vis randančius, dėl ko nesidžiaugti.
p.s. nepamirškit, kad viskas netrukus baigsis. Tad nesišvaistykit.
Šviesaus atminimo grupė,
Liūdni slibinai
