Inga Jankauskaitė „Tau ir man“
Tai – jau antrasis Ingos Jankauskaitės solinis albumas. Prasmingas, švelnus, kiek primenantis ankstesnįjį „Mano vienintelis“, su viena dainos kolaboracija bei turintis stiprybių ir silpnybių, kurias tuoj išsiaiškinsim.
Elektronikos, pop ir ambient stiliaus albumas savyje talpina skirtingas nuotaikas, emocijas ir muzikos stilius.
Čia mes gausime ir lyrikos bei susikaupimo, ir liūliuojančios harmonijos, ir gaivališko leidimo sau būti tokiam, koks esi.
Jei bus noro, bus galima ir nerūpestingai pašokti klausant „Paleisk mano ranką“. Singlas „Tau ir man“ nostalgiškai nukelia į ankstesnįjį hitą „Lelija“ ir primena, dėl ko ši atlikėja man pradėjo patikti.
Inga stabiliai užima muzikinę nišą tiek atmosferinėmis, meilės kupinų garsų dainomis, tiek įvairiapusiškas mintis galvoje kutenančiais dainų žodžiais. Gilūs ir paprasti vienu metu tekstai tiesiogiai įprasmina atlikėjos asmenybę.
Klausant neįmanoma nekreipti dėmesio į autorės muzikinį bei kūrybinį intelektą.
„Kas gražiausia išvis juk nematoma akimis“ – priedainio žodžiai, nusakantys ir visą kūrinio „Veidrodžiai meluoja“ esmę. Daina kartu su muzikiniu klipu paliečia išvaizdos bei tuštybės kulto temą, gvildena tikrojo, neapčiuopiamojo grožio prasmę.
Pritariamosios frazės dainos „Aš myliu tave“ stulpeliuose kažkiek primena legendinės šokių muzikos grupės Junior stilių, dėka aiduose sluoksniuojamo vokalo.
Albumas padovanoja minėtą elektroninės muzikos duetą su Jurijumi Veklenko, dedikuotą vyro ir moters pasaulių diametralumui. Dainoje „Nenutrauk šito siūlo“ aptinkamas ir eilių deklamavimas, pereinantis į dainavimą.
Klausant kūrinių apima lengvumo, ramybės ir vilties jausmai, todėl albumas geriausiai tinkamas klausyti arba vėlai vakare, arba anksti ryte.
Atlikėja savo klausytojų ratą tikrai turi, todėl norėtųsi, kad jis būtų drąsiau gryninamas. Kadangi Inga užima muzikinę nišą, vertėtų jai ir atsiduoti, neieškoti su kuo supanašėti, o pagalvoti, kuo galima panašiu nebūti.
Muzikinė dainų linija ne visada tokia originali bei prasminga kaip tekstinė – joje nemažai šabloniškumo, popsiškumo.
Sakyčiau, popso galėtų būti kur kas mažiau – o kam jis?
Negi bijoma netekti klausytojų dalies? Tam, kad albumas šimtu procentu atitiktų atlikėjos asmenybę, prasmėmis turėtų būti užpildytas ir muzikos takelis.
Reziumuojant – albumas labiau geras eilėraštis nei gera muzika. Atlikėja užtikrintai rodo, kad muzika nėra vien tik apie dainavimą, bet ir apie (pasi)kalbėjimą, jausmo bei teminės minties transliavimą.
Tokia savo kūryba Inga Jankauskaitė puikiai pagrindžia savo klasika tapusius žodžius: „Atlikėjas scenoje turi pasakoti“.
Įvertinimas: 7
Parengta pagal žurnalo „Reviu“ apžvalgą
