Besidžiaugiantis sėkminga soline veikla, kūrybišku orkestro „Mikroorkéstra“ vadovo darbu ir kitokiais kultūriniais iššūkiais, M.Levickis džiaugiasi, kad vasarą netrūksta užimtumo ir veiksmo bei šviesių ankstyvų rytų, kai jis gali nieko netrukdomas pasivaikščioti sostinės senamiesčio gatvėmis.
Penktadienį pasirodymą festivalio „Midsummer Vilnius“ scenoje muzikas vertina kaip dar vieną malonią progą susitikti su muziką mylinčiais žmonėmis.
Kaip atrodo Martyno Levickio vasara?
Kaip visada intensyvi ir dinamiška. Džiaugiuosi kiekviena laisva akimirka ir stengiuosi rasti laiko poilsiui, bet, žinoma, labiausiai mėgaujuosi veiksmu, t.y. repeticijomis ir koncertais. Jų šiais metais labai daug ir įvairių, tad vos spėju morališkai persimainyti ir pasiruošti. Esu labai laimingas dėl tokio savo užimtumo ir veiklos.
Šią vasarą scena dalinuosi su „Signum“ saksofonų kvartetu, vokaliniu ansambliu „Quartonalle“, „Mecklenburg-Vorpommern“ Jaunimo simfoniniu orkestru, styginių kvartetu „Vision“. Grojau projekte su žymiu pianistu Julien Quantien, smuikininke Rosanne Philipen.
Be viso to, Lietuvoje drauge su savo kompanija „accoAkademija“ rengiame mano ir styginių ansamblio „Mikroorkéstra“ ir „SinChronic“ pasirodymus, organizavome Brėmeno jaunimo simfoninio orkestro koncertą Raudondvaryje, kaip ir kasmet rengiame Kompozitorių kursus ir šiemet ypač spalvingą akordeono muzikos savaitę.
Vasara – metas, kai daugelis traukia į gamtą, toliau nuo miestų. Visgi dalis žmonių šiltąjį sezoną skiria miesto kultūros atradimams. Kuo tau, turint šiek tiek laisvo laiko, Vilnius įdomus vasarą?
Man labai patinka pavaikščioti ir panaktinėti Vilniaus senamiesčio gatvėmis. Kartais užvis labiausiai patinka ankstyvi rytai mieste, kuomet tik vienas kitas žmogus pasirodo akiratyje. Nevengiu žmonių, tačiau kai jų mažiau, man lengviau pajusti miesto dvasią, jo kvapą, tvyrančią atmosferą. Bet, žinoma, miestas be žmonių būtų miręs, todėl labai smagu matyti jį vakarais labai gyvą ir pulsuojantį. Šiuo metu gyvenu Vilniaus pakraštyje, žaliame pušyne, tad ypatingai mėgaujuosi šiltomis ir saulėtomis popietėmis kvepiančiame miške.
Su koncertais esi apkeliavęs daugybę pasaulio miestų, kurių kiekvienas turi savito žavesio. Kaip pasaulio didmiesčių kontekste regi mūsų šalies sostinę?
Vilnius yra jaukus ir patogus miestas. Man jis daug patogesnis negu Londonas ar Berlynas, kuriame praleidžiu nemažai laiko. Manau, mes visi pasąmoningai labai džiaugiamės, jog daug kur galime nueiti pėsti ir beveik visi centriniai objektai yra pasiekiami be transporto. Vilniuje daug kultūros ir naujų tendencijų, atkeliaujančių iš kitų šalių. Gera stebėti, kaip tai yra reikalinga vilniečiams ir su kokiu susidomėjimu bei užsidegimu daugelis jų neria į mėgavimąsi naujomis miesto atrakcijomis, pramogomis ar kultūriniais reiškiniais.
Džiaugiuosi Vilniaus pastelinėmis spalvomis, raudonais stogais, archajiška be nepretenzinga vos kelių aukštų architektūra, siauromis senamiesčio gatvėmis, jose įsirengiančiomis kavinukėmis, besišypsančiais miestiečiais, stilingais praeiviais.
Jei Vilnius būtų muzikinis reiškinys, kas tai būtų: orkestras, koks nors kūrinys, muzikos stilius? Arba – kaip įsivaizduoji Vilniaus skambesį?
Vilnių įsivaizduočiau kaip šiuolaikinės muzikos orkestrą: seni ir vertingi instrumentai atitinka archajišką miesto palikimą, o šiuolaikinė skoninga muziką atspindi šių dienų miesto ritmą ir tėkmę.
Kokiose netikėčiausiose erdvėse esi grojęs akordeonu? Ar galėtum, žvelgdamas į akordeono istoriją, vadinti jį miesto instrumentu?
Esu grojęs Etnokosmologijos muziejuje Molėtuose, viešbučio fojė, parke, Wimbledono teniso kortuose čempionato metu, laive, autobuse ir net lėktuve. Dabar reikėtų dar išmokti groti važiuojant dviračiu… Tuomet tikrai galėčiau pavadinti akordeoną miesto instrumentu. Manau, būsiu nekuklus ir įvardinsiu akordeoną kaip pasaulio instrumentą, juk jis prigijęs kaip tautos instrumentas Brazilijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Škotijoje, Baskijoje, Italijoje, Balkanų šalyse, Skandinavijoje, Amerikoje ir net Islandijoje… Ne išimtis ir Lietuva.
Kuo tau skiriasi koncertai po atviru dangumi ir uždarose koncertų erdvėse? Kamerinis ar simfoninis skambesys tau artimesnis?
Koncertai po atviru dangumi visada atneša daug susijaudinimo. Čia nežinai, ar oras bus tinkamas, ar nebus per karšta o gal per šalta. Gal vėjas natas sūpuos dangaus skliautais, o tau staiga teks groti mintinai. Tokiuose koncertuose visada daugiau ekstremalumo, o tai mane žavi! Tačiau neįsivaizduoju savęs grojant tik tokiuose koncertuose. Man patinka jausti koncertų salės akustiką, apžaisti ją muzikiniais niuansais. Manau, didžiausias muzikinis pasitenkinimas atlikėjui gali įvykti tik koncertų salėje, bet, ko gero, didžiausia euforija ir ekstazė būna tuose vasaros koncertuose po atviru dangumi.
Vasara – festivalių metas. Ar apsilankai festivaliuose kaip klausytojas?
Ne tik vasarą, bet ir visais kitais metų laikais lankausi ir festivaliuose, ir sezoniniuose koncertuose. Tai man yra įkvėpimo šaltinis. Manau, visiems muzikantams taip turėtų būti.
Kuo įdomus tau atrodo festivalis „Mudsummer Vilnius“?
Šis festivalis man įdomus dėl intrigos – juk tai dar vienas naujas reiškinys Vilniaus kultūrinėje ir pramogų padangėje. Džiaugiuosi, jog festivalio programa yra multidimensiška ir nevienaplanė. Manau, šiame amžiuje tai yra neišvengiama, o pats asmeniškai tokias spalvingas ir skirtingas programas festivalyje aš sveikinu!
