Į koncertą „Lofte“ susirinko tūkstantinė minia. Daugumai – virš 40 metų, tačiau tai nereiškė, kad publika stovėjo susikryžiavusi rankas ant krūtinės. Anaiptol: šėlo, šokinėjo ir dainavo kartu su mėgiama grupe.
Susirinkusių gretose galima buvo pamatyti ne tik krepšinio faną Tomą Balaišį-Sėklą ar renginių organizatorių Liną Zarecką-Chorą, bet ir auksinę žuvelę Rūtą Meilutytę. Po koncerto ji savo paskyroje „Facebooke“ padėkojo grupei „Amon Amarth“ ir sulaukė susižavėjimo komentarų, – sekėjai pagerbė jos muzikinį skonį.
„Aš koncerte mačiau ne tik sportininkus, bet ir verslininkus, ir pianistus. Sakyčiau, kad publika tikrai buvo brandi, atsakinga, labai įvairi, bet visi spinduliavo gerą energiją. Tą jautėme ir mes, organizatoriai, ir muzikantai. Po koncerto apsikeitėme komplimentais, – sakė Algirdas Barniškis-Blėka. – Rokeriai yra tie, kurių uniforma neapvilksi ir už nosies nepavedžiosi. Jie niekada neis į koncertą vien dėl to, kad atlikėjas – koks nors „madingas“.
Jie eina į tuos koncertus, kuriuos nori išvysti gyvai. Vakar buvo vienas tokių. Kitą sekmadienį visa gvardija vėl rinksimės į „Sabaton“ ir tęsime metalo Kalėdas, o vasarį laukia festivalis „Roko naktys: Winter“. Pažiūrėsime, kiek tūkstančių rokerių dar gyvena Lietuvoje.“
Šeštadienio naktį jie visi tikrai gavo gerą šventę, „Amon Amarth“ puikiai padirbėjo scenoje, dvi valandas liejo savo vikingų prakaitą, įsukdami minią į pašėlusiai greitus gitarų pjaustymus ir užkalbėdami ją savo sagomis. Publika ošė, klausydamasi tokių epinių kūrinių kaip „Twilight of the Thunder God“ ir kartu kėlė ragą per „Raise Your Horns“.
Žvaliai sugroję koncertą, švedai nebelindo į miestą, – kiek pailsėję jie sulipo į savo turo autobusus ir išvyko į Estiją. „Gal norite kartu? Būtų smagu, jei šita publika važiuotų kartu. Pasiilgsime tavęs, Vilniau. Čia tikras rokenrolas“, – atsisveikindami kalbėjo „amonai“.
