„Jau daug metų man labai nejauku dalyvauti įvairiuose muzikos apdovanojimuose, nes visiškai nebesijaučiu muzikinės bendruomenės, tokios, kokia ji dabar yra matoma viešojoje erdvėje, dalimi. Ne dėl to, kad manyčiau esąs geresnis ar blogesnis. Tiesiog nebematau savęs tame bendrame, blizgančiame kontekste ir tai man prarado tą vertę, kurią suteikdavo anksčiau“, – viešame laiške rašė A.Mamontovas. Padėkojęs už įvertinimus muzikantas paprašė daugiau jo nebenominuoti nei M.A.M.A., nei panašiuose apdovanojimuose.
Vėliau savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje A.Mamontovas pasidalino anksčiau vykusių „Bravo“ apdovanojimų plakatu, greta kurio rašė: „Vieninteliai tikri apdovanojimai, kurie lig šios dienos išsaugojo savo vertę. Buvo tikri tik tol, kol organizavo Aurelijus Silkinis. Didžiulė pagarba.“
Po tokio muzikanto pareiškimo internete užvirė arši diskusija, kurios nepraleido A.Mamontovo draugai, gerbėjai, taip pat – kiti žinomi atlikėjai. Pats A.Mamontovas taip pat aktyviai komentavo ir gynė savo poziciją.
„Yra skirtumas, kai apdovanojimus organizuoja žmogus, mylintis muzikantus, ir kai organizatoriai yra žmonės, gyvenantys iš muzikantų. Vertinti niekas netrukdo, beje...“ – rašė A.Mamontovas.
A.Mamontovas M.A.M.A. apdovanojimams pažėrė kritikos. „Dar reikia nominuoti grupę, kuri sunkiai žiopčioja pagal fonogramą, nuolat nepataikydama (pats mačiau jų „gyvą“ pasirodymą) ir dar į sceną išleisti tris labai nejuokingas aktores, kad pareklamuotų juokingą serialą ir tuo pačiu sutrukdytų gerai dainininkei pasakyti padėkos žodį, kai ji pirmą kartą gyvenime buvo įvertinta tik pradėjusi solinę karjerą...“ – nesunku atspėti, kad A.Mamontovas rašė apie grupę „Pinup Girls“ ir aktores Ingą Norkutę, Aušrą Štukytę bei Editą Užaitę.
Diskusija pro akis nepraslydo dainininkui Marijonui Mikutavičiui, kuris prisidėjo rengiant M.A.M.A. apdovanojimus ir tapo jų vedėju. Muzikantas priminė A.Mamontovui, kad po pirmųjų „Bravo“ apdovanojimų jo minėtas A.Silkinis norėjo viską mesti, mat spaudoje apdovanojimai išvadinti neskaidriais.
„Niekas nepasikeitė. Visa tai vyksta ir dabar. Tik kai kas tuo metu buvo tiesiog jaunesnis, laisviau žiūrėjo į gyvenimą ir nebuvo išmokęs tokių triukų pabrėžti savo išskirtinumą. Manęs nestebintų, jei Andriui būtų ta M.A.M.A. dzin. Labai natūralu, kai tiek metų esi šlovėje ir viskas taip pažįstama, kad kelia žiovulį. Labiau nuostabus tas noras savo priešišką laikyseną pabrėžti ir rinkti „like'us“. Na nežinau, kuo kuris nors iš apdovanojimų steigėjų taip galėjom užgauti. Gal iš principo nepatinka marmūzės. Bet vėlgi, kad tos marmūzės irgi skirtingos ir ne visada vieningos“, – susierzinęs rašė M.Mikutavičius.
M.Mikutavičius prabilo ir apie apdovanojimų rengimo užkulisius: „Ir kai organizuojama M.A.M.A. ten būna kvailų niuansų, kur skiriasi nuomonės, ginčijamasi ir netgi dalijamasi frakcijomis, kokie tie apdovanojimai turi būti. Bet kai paistoma apie muzikantų bendruomeniškumą, tai reikia pirmiausia prisiminti, kad bendruomenės kuriamos ieškant kompromisų, bendraujant, o ne atsiskiriant. Andrius žino, kad su juo bendrauti buvo bandyta. Bet, matyt, nežinia ko paskatintas nepakantumas stipresnis už norą atsakyti tuo pačiu.“
Tiesa, jis pripažino ir pats turįs ką prikišti jau įvykusiems apdovanojimams: „Šiaip, mano asmenine nuomone, MAMA'ai pirminės kilniosios idėjos, kad tai būtų šventė visiems muzikantams ir atlikėjams, pasiekti nepavyko. Ir kurį laiką maniau, kad tai buvo pačių organizatorių klaidos. Bet ilgainiui priėjau prie išvados, kad patys apdovanojimai čia nieko dėti. Mes užsipulti ir apipinti sąmokslo teorijomis buvome dar prieš įvykstant pirmajam renginiui. Be to, šventes irgi visi skirtingai įsivaizduojam. Taigi manau, kad apdovanojimai tik „triggerino“ tą situaciją, kokia buvo seniai – visi esam susiskaldę, susikoncentravę ties savo gyvenimais ir tikėtis prikelti seną komunos dvasią buvo naivu. To niekada nebus. To nepadarys nei M.A.M.A., nei T.Ė.T.Ė. Ir, žinoma, be palaikymo iš pačios bendruomenės šis įvykis nebetenka jokios prasmės. Gali sau ramiai numirti. Bet, kiek žinau, geras dalykas, kad praėjusiais metais buvo ypač daug atlikėjų, kurie patys reiškė norą jame dalyvauti. Kol jie matys tame naudą, viskas sveiku pragmatišku principu keliaus toliau.“
M.Mikutavičiaus pamąstymai sulaukė A.Mamontovo atsakymo.
„Su manimi buvo bandyta bendrauti ne kartą, bet iš mano pusės visada buvo kiek tik įmanoma, mandagiai atsakyta, kad aš gerbiu jūsų norą daryti tokį renginį ir suprantu motyvus, tačiau savęs tame nematau nuo pat M.A.M.A. atsiradimo. Jūs vieni kitiems esate draugai ir daug ką veikiate kartu – tas suprantama. Skaisgiriui dar užpernai asmeniškai pasakiau, kad man jo įsteigtas apdovanojimas niekaip nėra kažkuo susijęs su muzika ar kaip kitaip vertingas, ir paprašiau, kad tiesiog manęs neįtraukinėtų ir nekviestų. Taip pat suprantu, kad renginys yra tam tikra investicija, kurią norėtųsi susigrąžinti ir gauti pelną. Bet jei dabar dar kas nors pasiskelbs, kad jo apdovanojimai yra patys labiausiai nacionaliniai ir pradės daryti spaudimą atskiriems asmenims, tipo „ei, čia juk šventė muzikantams, mes visi privalome būti kartu“, būtų praktiškai tas pats“, – rašė A.Mamontovas.
Neilgai trukęs muzikantas dar pridūrė: „Esu labai geruose santykiuose su daugeliu ir nominuotųjų ir apdovanotųjų. Sunkiau sutariu su grupe žmonių, kurie save mėgsta vadinti „rebiatomis“, ne ta prasme, kad kariauju, bet tiesiog nenoriu savęs asocijuoti su šia muzikinės bendruomenės dalimi, nes mūsų vertybės akivaizdžiai nesutampa ir sutapti gali tik vienu atveju – jei kiltų karas ar okupacija ir reikėtų visiems dalyvauti koncerte už taiką ir laisvę. Taip pat labai gerai žinau užkulisius ir kai kurių žmonių tikrasis ir paradinis veidas mane, švelniai tariant, atgraso.“
Toliau A.Mamontovas tęsia: „Jeigu kažkuriems muzikos žmonėms yra gerai pabūti kartu su į jų tarpą įsimaišiusiais pseudo veikėjais ar tiesiog parazitais, tai vėlgi – viską suprantu, bet prie ko čia aš, jei man tokioje aplinkoje būti nepatinka ir pavargau vaidinti, „kad čia viskas tik šou biznis“. Visur ir viskame pastaruoju metu siūlomi tokie kompromisai, tačiau jie dažnai atrodo, kaip kažkoks kvailas, nebesąmoningas užsispyrimas tęsti tą keistą, beprasmį spektaklį, nes keli žmonės iš to pragyvena ir naudojasi bandos instinktais. Beje, jei sugalvoju pabendrauti su kuo nors iš kitų Lietuvos muzikantų, aš tiesiog tuos žmones pasikviečiu kavos. Man dėl to nereikia stengtis vaizduoti prieš kameras, kad man čia šventė, tam kad su jais pasikalbėčiau. Dabar toks jausmas, tarytum tampi pasmerktas, jei nenori daryti taip, kaip visi...“
Galop reziumavo: „Taip – esu nepritapėlis, intravertas ir atsiskyrėlis, patinka tai ar nepatinka. Galiu būti teisus arba ne, galiu kai kam būti keistas ar nesuprantamas ir t.t. Bet niekaip neprivalau eiti ir apsimetinėti kažkuo, kas nesu. Ar dar turiu surengti kokią badavimo akciją, kad jūs tai suprastumėte ir pradėtumėte gerbti mano poziciją, be to įkyraus, nuolatinio bandymo mane pakeisti, regzti intrigas ar pasmerkti viešai ir už nugaros?“
Sulaukęs tokio atsakymo M.Mikutavičius neketino tylėti: „O kas gi tave bando pakeisti, Andriau Mamontovai? Neini tai ir neini. Kur bėda? Visi mes turim įsitikinimus ir dėl kai kurių spektaklių tu absoliučiai teisus. Bet štai kas nesuprantama. Man gal irgi dzin „Gatvės muzikos diena“, bet niekur nėjau ir nepasakojau, kad kažkodėl tai blogis ar kažkoks biznio modelis. Gal nepatinka politiko pažiūros, na bet nerašau FB ant sienos, kad jo remiamas turas kažkuo savaime blogas. Kaip ir niekas neaiškino, ką tu turi daryt su LAATGA. Bet va kad tu pats negali išlaikyti orios laikysenos ir nekurstyti tos temos nuolat, tai stebina. Ir, pripažinsiu, skaudina. Apsidairyk, gal tu pats susikūrei kovos priežastį? Retorikoje išlenda kažkokie „rebiatos“. Kas tai yra? Naujieji masonai? Valstybininkai? Tau gi buvo atvirai siūlyta kartu daryti tą M.A.M.A. Nesutikai, na ir išsemta tema. Bet gal gali išmokti gyventi su mintim, kad ne viskas blogis, kas neliesta tavo šventa ranka?“
„Aš Marijų labai gerbiu, net jei mūsų nuomonės kartais ir nesutampa. Jis yra teisingas bičas ir sako, kaip jaučia. Kaip ir suprantu, kad savo draugus reikia užstoti, net jei jie neteisūs“, – diskusiją baigė A.Mamontovas.
