– Su Kauno simfoniniu orkestru dirbate ne nuo pradžių, atėjote į jau suformuotą kolektyvą. Papasakokite, kokie Jums buvo šie metai?
– Performavus Kauno kamerinį orkestrą, papildžius jį pučiamaisiais instrumentais, 2005 metais buvo įkurtas Kauno miesto simfoninis orkestras. Tai įgyvendino tuometinis orkestro meno vadovas bei žymus smuikininkas iš Italijos Pavelas Bermanas, pradžioje pats ir vadovavęs naujai suformuotam orkestrui. Tačiau po metų P. Bermanas, kuris nuolatos negyveno Lietuvoje, bet aktyvai gastroliuodavo po pasaulį, išvyko gyventi į Italiją, todėl buvo paskelbtas naujas konkursas vyriausiojo dirigento pareigoms eiti. Aš dalyvavau šiame konkurse ir jį laimėjau. Taip atsidūriau Kauno simfoniniame orkestre ir čia jau esu ketverius metus.
Pradžia buvo sudėtinga dėl itin prastų darbo sąlygų – dvejus su puse metų dirbome šaltose ir nejaukiose Kauno kultūros rūmų patalpose, mat tuo metu miesto Filharmonija buvo remontuojama. Ir tik 2008 spalio pradžioje, minėdami tarptautinę muzikos dieną, mes įsikėlėme į gražiai sutvarkytas ir atnaujintas Kauno valstybinės filharmonijos patalpas, kuriose dabar grojame antrąjį sezoną.
Aš viliuosi, kad atliekame savo misiją, ir ta miesto investicija, kurios dėka galime egzistuoti, grįžta kitokia forma pačiam miestui, jo kultūrinei aplinkai, žmonių tarpusavio santykiams.
Vis dėlto per šiuos metus orkestras nuėjo gražų ir kūrybingą kelią – sukūrėme nepaprastai daug simfoninės muzikos programų. Norėjome susipažinti ir gerai perteikti kuo įvairesnės muzikos, nes tai orkestrui, o ir kiekvienam muzikantui duoda neįkainojamą patirtį, kuri įgaunama tik grojant. Todėl mūsų programose atsirado ne tik romantizmo, klasikinio laikotarpio, bet ir šiuolaikinės muzikos kūrinių.
Per šiuos metus Kauno simfoninis orkestras įgavo ir savo vardą, ir, sakyčiau, net tam tikrą kokybės ženklą. Žinoma, penkeri metai orkestrui – tai lopšelinis amžius, tad kol kas esame kelyje į brandą.
Visus šiuos metus aš asmeniškai jutau itin stiprią orkestro vadovo Algimanto Treikausko paramą. Jo dėka Kauno filharmonijoje atradome naujus namus. Vadovo nuolatinis rūpestis orkestro muzikantais ir instrumentais, bei administracinė veikla – rimtas ramstis mūsų kūrybiniame kelyje.
– Ką miestui reiškia simfoninio orkestro turėjimas?
– Mano manymu, miestas turintis savo simfoninį orkestrą, išties gali ir turi didžiuotis. Aš viliuosi, kad atliekame savo misiją, ir ta miesto investicija, kurios dėka galime egzistuoti, grįžta kitokia forma pačiam miestui, jo kultūrinei aplinkai, žmonių tarpusavio santykiams.
Esame vienas iš nedaugelio muzikinių kolektyvų Lietuvoje, kuris globojamas ir remiamas ne valstybės, bet miesto savivaldybės. Todėl džiaugiamės, kad Kauno valdžia supranta simfoninio orkestro būtinybę ir atranda galimybių jį remti. Kaip kažkas savivaldybėje sakė, Kaunas dabar garsus ne tik „Žalgirio“ komanda, bet ir simfoniniu orkestru.
– Kaip sudarote savo koncertinę programą? Pagal kokius kriterijus renkatės kūrinius?
– Mūsų programa visų pirma remiasi orkestro sudėtimi. Šiuo metu orkestre groja kiek daugiau nei penkiasdešimt žmonių. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionaliniame orkestre – arti šimto, Nacionaliniame operos ir baleto teatre – atrodo, šimtas dešimt, o Leipcigo simfoninį orkestrą sudaro du šimtai penkiasdešimt muzikantų.
Esame mažasis simfoninis orkestras, todėl galime groti tik tų kompozitorių kūrinius, kurie parašyti tam tikrai orkestro sudėčiai. Muzikinių instrumentų sudėtis apriboja ir kūrinių pasirinkimą, todėl galime groti klasikinį repertuarą – Mocartą, Bethoveną ir kitus Vienos klasikus, ankstyvąjį romantizmą su Šubertu ir Šumanu priešaky, kai ką iš XX amžiaus bei šiuolaikinės muzikos.
Nors nuo mano atėjimo orkestras išaugo beveik trečdaliu, tačiau dar yra kur augti. Tai itin svarbu mums patiems ne tik galvojant apie koncertines programas, bet ir kalbant apie žmonių darbo intensyvumą. Šiuo metu muzikantų darbo krūvis yra labai didelis, nes jie tiesiog neturi galimybių keisti vienas kito, kitaip tariant, rotacijos principas pas mus negalioja.
– Tačiau tai Jums nesutrukdė gyventi intensyvų kūrybinį gyvenimą.
– Anaiptol. Per šiuos metus orkestras išsiskyrė ne tik naujomis programomis, bet ir tuo, kad dažnai pasirodydavo netradiciniuose, poližanriniuose muzikiniuose projektuose – koncertavome ABBA projekte, su tokiomis pasaulinio garso roko grupėmis kaip „Scorpions“ ir „Electric Light Orchestra“. Kitokios nei įprasta muzikos grojimas orkestrui suteikia galimybę plėsti savo akiratį, o tai vienas iš būdų tobulėti.
Per šiuos metus man ir pačiam teko nemažai roko bei populiariosios muzikos kūrinių orkestruočių pritaikyti simfoninio orkestro skambesiui. Tai be galo įdomu. Žanrinis lankstumas – taip pat jau tapo mūsų orkestro išskirtinumo ženklu.
Per dvejus metus šiame projekte pagrojome apie šimtą penkiasdešimt pjesių – tai milžiniškas kūrinių skaičius, kuris gausiai papildė mūsų orkestro biblioteką.
Tokie projektai yra ir būdas žmonėms parodyti, kad simfoninė muzika nėra užkonservuota skardinė, bet yra įdomi, spalvinga ir galinti skambėti netikėtai. Šiais postmodernizmo laikais, kai visi žanrai tarpusavyje susipynę, ką mes daugiausia galime – tai būti atvirais. Gal kaip tik čia ir slypi visas žavesys?
– Matyt, šį lankstumą ypač užgrūdino ir orkestro dalyvavimas televizijos projekte „Triumfo arka“?
Per dvejus metus šiame projekte pagrojome apie šimtą penkiasdešimt pjesių – tai milžiniškas kūrinių skaičius, kuris gausiai papildė mūsų orkestro biblioteką. Beje, neretai nutikdavo taip, kad tą pačią dieną prieš koncertą gaudavome natas, todėl turėdavome nedelsdami „sustyguoti“ kūrinį, tad būdavome priversti labai greitai mobilizuotis. Muzikantai išmoko per trumpą laiką išmokti naują muzikinę medžiagą. Tapome savotišku greitojo reagavimo būriu (juokiasi).
Dalyvavimas šiame projekte susijęs ir su mūsų misija. Į televiziją aš visų pirma žiūriu kaip į popkultūros reiškinį, kuris daugiau skirtas pramogai, o ne rimtajai kultūrai. Tačiau nacionalinis transliuotojas taip pat turi savo misiją ir, man rodos, būtent projekto „Triumfo arka“ dėka orkestro ir nacionalinio transliuotojo misijos sutapo. Mes galėjome simfoninės muzikos skambesį atnešti į kiekvieno žmogaus namus. Tai be galo svarbus švietėjiškas darbas, kurio tikslas – ugdyti žmonių skonį ar bent padėti susigaudyti muzikinėje kultūroje.
Mūsų orkestrui tai taip pat buvo galimybė plačiau išgarsinti savo vardą, tad žmonės, kurie iki tol nieko apie mus nebuvo girdėję, dabar sužinojo, kad ir Kauno miestas turi savo simfoninį orkestrą.
– Iš Jūsų pasakojimo suprantu, kad sąmoningai ieškote kitokio orkestro skambėjimo ir santykio su klausytoju, todėl neužsidarote vien tik Filharmonijos erdvėje.
– Kultūra – tai ne muziejus, ji gyvas organizmas, ir būtų išties pavojinga užsidaryti vien tik savo siauroje erdvėje, kur tu gal ir labiau suprantamas, geriau žinomas, bet ar vien to užtenka... Taip kultūrai iškyla grėsmė tapti savitiksliu reiškiniu, labiau patenkinančiu jos kūrėjų ambicijas, poreikius, gal ir garbės troškimą ir pan. Man kultūra yra kur kas daugiau... Štai kodėl pastaruoju metu stengiamės vis dažniau koncertuoti Kauno apskrityje, nedideliuose miesteliuose, kuriuose tam yra bent minimalios sąlygos. Šį pusmetį pradėsime ir edukacinių renginių ciklą, kuriame pradinių mokyklų moksleiviai turės progą iš arčiau susipažinti su simfoninio orkestro gyvenimu, išgirsti specialias programas, paskaitas apie muziką, instrumentus, jų skambesį. Mes tiesiog privalome galvoti apie ateitį ir į ją investuoti savo laiką ir energiją jau šiandien.
Kauno miesto simfoninio orkestro jubiliejiniai koncertai vasario 5 ir 6 dienomis vyks Kauno valstybinėje filharmonijoje. Vasario 5 d. koncerte reta proga susitikti su pasaulinio garso svečiais – kompozitoriumi ir pianistu, Latvijos muzikos legenda Raimondu Paulu ir senu orkestro bičiuliu, pirmuoju vyriausiuoju dirigentu, smuikininku Pavelu Bermanu. Jis susitiks su klausytojais ir vasario 6 d. koncerte, kuriame orkestrui talkins ir ilgametis scenos partneris Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Petras Bingelis).
