– Ilgamečiai jūsų gerbėjai tikrai pastebi – „Golden Parazyth“ šiandien skamba kitaip nei prieš keletą metų. Kaip ir kodėl atėjo noras keistis?
A. Vilkišius: Kiekviena grupė, egzistuojanti ilgiau nei dvejus ar trejus metus, visą laiką keičiasi, jei nori toliau gyventi. Mes pradėjome viename taške, dabar esame kitame, vėliau galbūt pajudėsime į naują tašką. Norint visą laiką būti muzikoje, reikia ieškoti „kampų“ ir ją vis iš naujo atrasti. Mes tai ir darome.
G. Širka: Grupė gali išlikti ir nesikeisdama, tačiau tuomet ji gyvena dėl žmonių. Mano manymu, muzikantas turi gyventi pirmiausia dėl savęs ir savo muzikos. Tie mūsų dažni beprotiški pokyčiai galbūt nėra labai „sveika“ žmonėms, tačiau labai sveika mums.
– Tad baimės, kad gerbėjai jūsų nesupras, galbūt nusisuks, nebuvo?
A. Vilkišius: Mes puikiai suprantame, kad, keičiantis muzikai, keičiasi ir auditorija. Tačiau ir tam pačiam žmogui niekada nėra vėlu mus atrasti iš naujo. Turime visokių klausytojų ir gerbėjų – ir tokių, kurie mūsų paskutinį kartą klausėsi prieš penkerius metus, ir tokių, kurie tos muzikos klausosi kasdien.
– 2014 m. daug savo anksčiau sukurtų dainų sudėjote į albumą „Looking Backward, Moving Forward“. Ar tas laikotarpis buvo lūžio taškas?
G. Širka: Kartais pagalvoju, kad mes (ar labiau aš) esame pasmerkti nuolatiniams kažko naujo ieškojimams. 2014-ųjų ar ankstesnės dainos mums jau skamba tik kaip ieškojimai, o žmonėms jos atrodo rimtos, per jas jie mus pamilsta.
A. Vilkišius: Mes sąmoningai to tarsi ir nepasirinkome, tai įvyko natūraliai, tačiau tokiu būdu patys tobulėjame ir finišo turbūt nepasieksime niekada.
G. Širka: Mes keičiamės nuolat. Yra daugybė grupių, kurios turi 12 dainų, groja jas 20 metų, ir viskas yra gerai. Tačiau mes turime 300–400 dainų ir grojame kiek daugiau nei 10 metų.
– Yra kažkas, kas nesikeičia, nesvarbu, ar kabėsime apie „Golden Parazyth“ prieš 10, šešerius metus ar šiandien?
G. Širka: Svarbiausia vertybė, kuri liko nuo pat „Golden Parazyth“ pradžios, yra ištikimybė tam, ką darome.
A. Vilkišius: Per visą laiką keitėsi mūsų muzika, keitėmės mes, formavomės kaip asmenybės, tačiau ištikimybė tam, ką darome, visada leido mums gyvuoti, gelbėjo sunkiomis akimirkomis.
– Išleidote naują albumą „Sad Human“. Koks jis? Pavadinimas užsimena apie melancholiškas nuotaikas.
A. Vilkišius: Kadangi bus ir vinilinė plokštelė, tiek fiziškai, tiek muzikiniu atžvilgiu albumą galima padalinti į dvi – A ir B puses. Jis nebus melancholiškas: B pusė – šiek tiek lyriškesnė, joje daugiau elektroninio skambesio, o A pusės melancholija tikrai nepavadinsi.
G. Širka: Ne pats turinys yra melancholiškas ar liūdnas, kaip gali suklaidinti albumo pavadinimas, mes visi šiais laikais kažkodėl esame liūdni. Manau, mūsų albumas yra duoklė, žinutė žmogui, kuriam reikia įkvėpimo: į albumą sudėjome geriausias savo mintis.
– Jums svarbios tokios detalės, kaip albumo pavadinimas, ar tai tiesiog formalumas?
A. Vilkišius: Mes pasirinkome klasikinį būdą pavadinti albumą – taip vadinasi viena jo daina. Tačiau ta daina apibendrina visą albumą, ji mums padėjo išgryninti sąlyčio taškus tarp kiekvienos dainos. Albumo pavadinimas yra svarbus, jis turėtų viską apibendrinti ir atskleisti pagrindinę žinutę.
– Žinau, kad albumo viršelis irgi nėra parinktas atsitiktinai.
G. Širka: Visuomet norisi dirbti su žmonėmis, kurie visą gyvenimą užsiima mėgstama veikla. Net jei su tokiais žmonėmis galiausiai ir netenka bendradarbiauti, juos sutikti, pažinti labai įdomu. Toks yra mūsų albumo viršelio autorius Stasys Eidrigevičius. Gera, kad tas darbas yra jo.
A. Vilkišius: Pradinė viršelio idėja buvo kitokia – mes planavome naudoti nuotrauką, ji netgi jau buvo padaryta. Tačiau tuomet Giedrius parodė S. Eidrigevičiaus darbų ir nusprendėme pamėginti su juo susitikti bei paprašyti sukurti piešinį mūsų albumo viršeliui.
G. Širka: Norėčiau, kad šis viršelis užbaigtų „Golden Parazyth“ pieštų albumų viršelių erą, nes visi jie iki šiol buvo piešti menininkų. Manau, kad ta muzika, kurią kuriame šiuo metu, reikalaus albumo viršelių su fotografijomis, kitų įdomių sprendimų.
– Kitą mėnesį laukia ir albumo pristatymo koncertai, kuriuose „Sad Human“ muzika skambės kiek kitaip nei albume. Tad kas laukia klausytojų koncertuose?
A. Vilkišius: Albumą, nors jame daug gyvo skambesio, įrašėme dar tuomet, kai grojome dviese. Dabar su mumis yra ir muzikantai, tad programa skambės kitaip. Ji nesikeis kardinaliai, tačiau šiek tiek pokyčių bus. Be to, koncertuose bus ir kitų kūrinių, kuriuos šiuo metu grojame.
– Neseniai Lietuvoje koncertavęs Jackas White’as savo koncertuose draudžia išmaniuosius. Jūsų netrikdo vaizdas, kai nuo scenos matote žmones, koncertą stebinčius išmaniųjų ekranuose?
A. Vilkišius: Ryšys su žiūrovu, klausytoju koncerte atlikėjui labai svarbus. Jei klausytojas daug laiko praleidžia su telefonu rankose, ryšio, žinoma, stinga.
G. Širka: Tačiau yra skirtumas, kokioje aplinkoje vyksta koncertas. Jei koncertas vyksta erdvėje, kurioje vietos sėdimos, ne klube ar kitur, kur stovima, paprastai tai jos šiek tiek disciplinuoja. Nors tai nėra taisyklė, yra tekę matyti besinaudojančių telefonais ir koncertuose, kuriuose aplinkybės tam visai netinkamos. Gerai, kad būdamas scenoje neturi laiko koncentruotis į tą „reiškinį“ arba tiesiog to nematai.
Blogiausia, kas galėtų nutikti mums būnant scenoje, – būti fonine muzika, žmonėms valgant. Mūsų koncertuose taip nebūna. Gal todėl, kad negrojame vestuvėse. Ne tik muzika – bet koks menas yra tai, ką žmonės visais laikais aukštino, priskyrė dieviškiems amatas, o maistas – visiškai primityvus žemiškas dalykas. Man tai visiškai nesuderinami pasauliai. Manau, muzikantams tai skaudžiausia, nors turbūt ir prie to priprantama.
