15min tiesioginio eterio metu T.Sinickis atsakė į žurnalisto ir savo klausytojų klausimus.
– Tomai, kodėl būtent toks penkių dainų, trumpo albumo formatas?
– Pirmiausia norėjau daryti albumą, kuris vadintųsi 50/50. Jame būtų buvę pusė lietuviškų, pusė angliškų kūrinių, bet tada prisiminiau, kad daug žmonių man pamokslavo, kad nereikia to daryti. Reikia paleisti vieną dieną ir ja džiaugtis, su ja koncertuoti. Žodžiu, turą reikia daryti su viena daina.
Jei visiškai rimtai, tai muzikos industrija pasikeitė ir žmonės turi begalę variantų, ką klausyti ir jie dažnai išsirenka vieną repertuarą. Man pasirodė, kad čia yra geriausios penkios dainos ir mes padarėme penkių dainų albumą.
– Trumpai, lakoniškai nusakyk, kokia šių penkių dainų koncepcija, kokios istorijos slypi už jų?
– „If you wish“ pasirodė dar 2015 metais. Daina apie šeimyninius santykius, meilės-nemeilės daina, būtinybės likti drauge ir palaikyti vienas kitą.
„It will never end“ – meilės daina. Tiek trumpai. „Compromise“ – daugelis sakys, kad čia stipriausia daina iš mini albumo. Visi galvoja, kad ji apie meilę, bet ne. Turėjau dainos stulpelį, kuris buvo apie nuovargį. Tada viename sporto klube sportavau ir žiūrėjau reportažą apie Minsko susitarimus ir man pasirodė, kad tai dar viena graži pradžia, kuri atves prie graudžios pabaigos, greitai atsirado priedainis. Tai čia toks nuovargio, politikos, bejėgiškumo himnas.
„Free Since 91” – daina apie mano draugą, kuris rusakalbis, bet tarnauja Latvijos specialiosiose pajėgose.
„Vilnius“ tai sena daina. Aš ją įrašiau tik dėl to, kad gerbėjai labai prašė. Žmonėms labai patiko, tai prisėdau ir padariau. Viskas vardan tos Lietuvos ir ypač Vilniaus.
– Ar šitame albume yra kažkoks naujas Tomas Sinickis ar sena gera klasika – žmonės paklausys ir ras tai, ko nori?
Šiame albume daugiau kompozicijų, instrumentų, pompastikos.
– Manau, kad čia klasikinis Sinickis. Bet man patinka jo skambesys, muzika žymiai brandesnė. „Mylimas vyras ir sūnus“ mes su Germanu Skoriu bandėme padėti tą ironiją ant lėkštutės, kad viskas būtų aišku. Dėl to jis skamba švariai, gražiai, bet yra darytas nepersistengiant kompozicijos prasme. Šiame albume daugiau kompozicijų, instrumentų, pompastikos.
– Ar tavo kūryboje yra naujų įtakų?
– Ne, aš gal jau per senas... Kartą per pusmetį pažiūriu karščiausias indie grupes Britanijoje. Dažniausiai viskas baigiasi tuo, kad jos skamba taip, kaip prieš penkiolika, dvidešimt, trisdešimt metų, nes jų įtakos tos pačios, kaip ir mano – „Joy Division“, „The Cure“, „Oasis“, „The Smiths“. Indie rocką nėra sudėtinga groti.
Mano subjektyvia nuomone, indie rocką groti lengva – pasistatai vyno butelį ir prirašai dešimt dainų. Vaikams smagu pašokinėti, išgerti du alaus ir eiti namo. Visas žavesys prasideda tada, kai tie indie rockeriai parašo pirmą dainą su ryškesniu priedainiu, pirmą dainą, kuri kažką reiškia.
– Tavo albumas pasirodė „iTunes“, „Spotify“ platformose. Anksčiau kritikavai šias platformas, tai kodėl nuomonė pasikeitė?
– Aš manau, kad tai buvo kažkoks psichozės proveržis. Kažkuriuo metu pradėjau galvoti, kam visa tai daryti, tai nusprendžiau, kad jei jau neuždirbti, tai neuždirbti. Gaminti tuos kompaktus, važiuoti į gamyklas... Taupau savo laiką. Čia pasidarai įrašą, suvedi jį, gauni masteringą ir sukeli.
– Įmanoma kalbėti apie „Gravel“ atsikūrimą?
– Čia reikia klausti Miroslavo ir kitų. Aš, pavyzdžiui, neįsivaizduoju „Gravel“ kitos sudėties nei buvo. Susitart su keturiais žmonėmis yra sudėtinga. Kiekvienas su savo keista psichika. Ypač aš.
Mano visas kūrybos procesas prasideda nuo akustinės. Parašau struktūrą, melodiją ir tada jau visą kitą prikabinu.
– Ar turi gitarą, su kuria kuri dainas?
– Turiu seną akustinę „Hohner“ gitarą, kuriai jau trylika ar keturiolika metų, vis dar puikiai skamba ir su ja sukurtos visos mano dainos. Mano visas kūrybos procesas prasideda nuo akustinės. Parašau struktūrą, melodiją ir tada jau visą kitą prikabinu.
– Esi pakankamai aktyvus socialiniuose tinkluose – koks tavo santykis su jais ir kaip reaguoji į piktesnes pastabas ar agresyvius komentarus?
– Man reikia rišti su tuo. 2014 metais manęs ten nebuvo ir tai buvo geriausias laikotarpis mano gyvenime. Dabar jau moksliškai įrodyta, kad žmonės, kurie nedalyvauja socialiniuose tinkluose, jie mažiau serga depresija, pulsas mažiau pas juo šokinėja, kraujospūdis... Reikia baigti su šitom nesąmonėm.
– Kokia yra tavo hito „Mylimas vyras ir sūnus“ sukūrimo istorija?
– Tai daina, kuri įkvėpta mano dėdės laidotuvių. Mylimas vyras ir sūnus – dedikacija, kuri užrašoma ant lentos, kuri puošia laidotuvių vainiką. Mano dėdė buvo prieštaringas žmogus ir kritikuojamas kai kurių žmonių giminėje ir kai jį jau nešė į laidojimo namų automobilį vežti į laidotuves, aš mačiau būrį moterų, vyrų, artimiausių giminių... Pamaniau, kad štai, atėjo diena, kai jis išties yra mylimas, brangus, geras. Grįžau namo ir sukaliau per penkiolika minučių.
– Ar planuoji dalyvauti „Eurovizijos“ konkurse?
– Aš turiu dainą, su kuria galima laimėti. Jei kam reikia, tai kreipkitės. Jei esate gražus berniukas, maždaug 18-25 metų amžiaus, mokate padainuoti šešias natas, tai su šia daina galima pabandyti laimėti.
– Geriausias Eurovizijos kūrinys?
– „LT United“ – „We Are The Winners“. Kitų tiesiog nežinau.
– Tavo dainos turi labai nemažai politinio konteksto ar bent jau nuorodų į politiką, konkrečius politikus. Ar pats negalvoji apie žengimą į politiką?
– Labai sunku paaiškinti, kaip politika mane, užsidėjusį tą muzikos autoriaus kepurę, veikia. Rašyti apie politiką, man atrodo, yra labai žema. Aš nenoriu apie tai rašyti. Situacija Lietuvoje yra žymiai geresnė nei punk muzikos laikais Britanijoje, nesame tokioje situacijoje kaip tuo metu buvo britų darbininkų klasė. Pykčio tiek daug būti negali, nes mūsų politikai yra nekompetentingi, komiški, bet laivas kažkaip plaukia.
Rašyti apie tai yra per žemą. Man nepridera rašyti apie Gražulį.
Tu pažiūri į Petrą Gražulį... Nu gerai, jis nėra kompetentingas, bet jis negali sudeginti valstybės, nutempti jos į pragarą. Yra žmonių, kurie neleis jam to padaryti. Rašyti apie tai yra per žema. Man nepridera rašyti apie Gražulį. O šiaip politiniai įvykiai sukelia jausmus, kurie yra tiesiog žmogiški – baimę, norą kažką daryti, bet nebūtinai politiškai. Reikia gvildenti emocijų, o ne politinių veiksmų temą.
– Esi rašęs, kad į tavo koncertą lapkričio 17 dieną susirinks septyni šimtai protingiausių žmonių. Kaip įsivaizduoji savo klausytoją?
– Tai nebuvo jų vertinimas, tai buvo komplimentas jiems. Žinau, kad klausyti manęs reikia kantrybės, kartais drąsos, reikia turėti laiko pagalvoti giliau, plačiau, kas sakoma. Žmonės, kurie tiesmukai viską priima, nebūtinai supranta, ką aš kalbu.
– Kodėl šiame albume visos dainos tik anglų kalba? Kodėl nėra lietuvių ar kitų kalbų?
– Rašau lietuviškai labai daug ir turiu medžiagą visam naujam lietuviškam albumui. Germanas Skoris gali patvirtinti, kad netgi ritminės sekcijos visos yra. Jei sveikata leis, turėsiu laiko ir nervinė būsena bus maždaug stabili, tai kitais metais, pavasarį, pasirodys pilnas lietuviškas albumas. Nuo šiol angliškai nebebus, neturiu, ką duoti. „It will never end“ buvo paskutinė daina anglų kalba.
– Dabar populiaru siūlyti idėjas Lietuvai. Kokias tris pasiūlytų Tomas Sinickis?
– Man jau rašė vienas toks naujienų portalas ir aš sakiau, kad mano vienintelė idėja Lietuvai yra, kad jus uždarytų.
Kreipiuosi į visus Lietuvos, ir ne tik Lietuvos, miestus. Jei jums reikia geros dainos apie jūsų miestą – prašome kreiptis. Kainuos, bet kokybė garantuota.
– Kokia būtų tavo idėja Lietuvos muzikiniam pasauliui?
– Norėčiau paprašyti žmonių, kurie yra melomanai, kad jie domėtųsi ne tik tuo, kas yra televizijoje, ne tik tais atlikėjais, kurie ten pasirodo. Nes Lietuvoje yra paprasta formulė, kaip tapti žvaigžde. Galima prisikelti iš numirusiųjų, kaip tai padarė Džordana Butkutė ar Andrius Mamontovas. Arba turi būti televizijoje.
Tai tos naujos didžiosios žvaigždės yra ne muzikos, o televizijos. Muzika kuriama šiek tiek kitur. Tikiu, kad ten yra žmonių, kurie įdomesni, juos reikia remti, reikia suteikit jiems viltį. Jų muzika, kūryba vėliau darys įtaką mano vaikams, kitų vaikams, kad jie taptų gerais piliečiais, su geru skoniu.
– Dabar, kai jau yra „Vilnius“, jei kiti miestas pasiūlys sukurti dainą apie juos, ar sukursi?
– Be problemų. Kreipiuosi į visus Lietuvos, ir ne tik Lietuvos, miestus. Jei jums reikia geros dainos apie jūsų miestą – prašome kreiptis. Kainuos, bet kokybė garantuota. Kodėl apie Vilnių? Nes esu vilnietis. Tai mano ilgesio santrauka savotiška, paaugliška daina.
Man Vilnius visada buvo gražus, šiltas, romantiškas, saugus, vilties kupinas miestas. Ir toks pats liko. Geriausias miestas. Kuo toliau, tuo man labiau patinka į jį sugrįžti. Teigiama emocija šitam miestui tik stiprėja. Jei būtų noras išvykti iš čia, tai Vilnius stabdytų ir trauktų atgal.
– Ar yra kiti muzikiniai stiliai, be roko, kurie tau patinka? Gali klausyti muzikos be gitarų?
– Man patinka klasikinė muzika, džiazas. Jei noriu susikaupti, yra triukšmas, laksto bendradarbiai ar vaikai, tai pasileidžiu Chopino noktiurnus, Haydną, Hendelį.
– Ar Vykintas Slivka yra geriausias Lietuvos futbolininkas?
– Vykintas Slivka yra geriausias Lietuvos futbolininkas.
– Kokie dalykai džiugina Tomą Sinickį dabartyje?
– Dabar mane džiugina mano naujas albumas. Man patinka, kai aš kažką padarau ir žinau, kad padariau tai geriau nei anksčiau. Kad ir kaip aš jautriai reaguoju į kritiką, kuri dažnai būna viešai skelbiamas durnumas, bet didžiausias kritikas esu aš sau pats.
Man būna didžiausia nuoskauda, kai žinau, kad galėjau padaryti geriau, bet nepadariau. Mane džiugina asmeninė pažanga, asmeninis progresas. Tai reiškia, kad tobulėji, kad nesensti, kad vilties dar yra.
