Aistrą muzikai Echoes atrado dar ankstyvoje paauglystėje. Kitiems tai galėjo atrodyti keistai: kol bendraklasiai žaidė kieme ir už dienpinigius pirko saldainius, jis dėliojo pirmuosius akordus ir taupė įrašų studijai.
Didelė svajonė ir pastangos spėjo atsipirkti: įgijęs miuziklo aktoriaus išsilavinimą Echoes netruko būti pastebėtas, o jo talentas – įvertintas.
Išsvajotoje studijoje nuolat verda darbas, o vardindamas garsius bendradarbius prodiuseris stebina: tarp jų – ir Vaidas Baumila, Sasha Song, Rosita Čivilytė, Giedrė Kilčiauskienė, Donatas Montvydas...
Tai darbą su D.Montvydu Echoes vadina kol kas įsimintiniausia patirtimi. Net 13 iš 21 dainų, skambančių naujame atlikėjo albume „#BLCK“, yra jų bendradarbiavimo rezultatas. Drauge su D.Montvydu Echoes pasirodė ir scenoje: dalyvavo ture „Tai mūsų laikas“.
Daugiausia Echoes kuria kitiems, tačiau bendraudamas su Žmonės.lt neslepia ir asmeninių ambicijų: jis nori pasirodyti kaip solistas. Kol kas atrodo, kad iš Echoes galima tikėtis daug: jo muziką jau groja JAV radijo stotys.
– Kaip atsiradote muzikos pasaulyje?
– Muziką kūriau nuo mažų dienų, dar besimokydamas mokykloje. Pradėjau dar anksčiau nei gimnazinėse klasėse ir visad jaučiau tam didelę aistrą. Atsimenu, kaip per naktis sėdėdavau savo kambaryje su ausinėmis, kad neprižadinčiau mamos... Po to eidavau nemiegojęs į pamokas. Galima sakyti, kad muzika visada buvo įaugusi į kraują.
– Jums viso labo 25-eri, tačiau jau klijuojama geidžiamiausio prodiuserio etiketė. Kaip jums pavyko tiek pasiekti būnant tokiam jaunam? Reikiamu laiku – reikiamoje vietoje?
– Aš visada daug dirbau. Studijoje sėdžiu ir per naktis, ten praleidžiu didžiąją dalį gyvenimo. Turbūt tas darbas neliko nepastebėtas... Žmonės matė, ką veikiu, susidomėjo ir įvertino. Aišku, matyt, tam įtakos turėjo ir aplinkybės.
Anksčiau lankiau vokalo pamokas pas Rositą Čivilytę. Pas ją mokiausi dainuoti, bet vėliau tas darbas peraugo į kitus procesus, ėmėme kartu kažką kurti... Tai buvo įvertinimas. Prisimenu ir pirmąjį savo pasirodymą scenoje, tada dainavau kartu su Vaidu Baumila. Buvau dar visiškas pyplys. O dabar Vaidas neseniai atėjo pas mane į studiją. Apėmė malonus jausmas prisiminus tą pirmą pasirodymą kartu.
Dirbdamas aš iš tiesų atiduodu visą save. Matyt, tai skatina kitų pasitikėjimą.
– Turite savo studiją? Tokią įsirengti juk labai brangu...
– Taip. Ilgai apie tokią svajojau, o dabar turiu, ir labai džiaugiuosi. Taupyti studijai pradėjau dar vaikystėje, besimokydamas žemesnėse klasėse. Aišku, mane visada labai palaikė ir tėvai, kurie skatino kurti, vertino. Pirmąjį kompiuterį, kuriuo ėmiau kurti, jie ir nupirko.
– Ką reiškia tas slapyvardis „Echoes“?
– Man nelabai patinka, kai „Echoes“ įvardija kaip mano slapyvardį. „Prodiuseris, prisistatantis slapyvardžiu Echoes“... Ne, man tai tiesiog kaip vardas.
Išvertus iš anglų kalbos „echoes“ reiškia „aidai“. Tas žodis ilgą laiką sukosi mano galvoje, atrodytų, tarsi visada persekiojo. Galiausiai taip pavadinau vieną demo įrašą. Tada ir nusprendžiau, kad toks bus ir mano vardas. Negalvojau sau kažkokio slapyvardžio. Tas vardas man tiesiog tiko, prilipo.
– Dirbate su daugybe Lietuvos atlikėjų – Rosita Čivilyte, Giedre Kilčiauskiene, Vaidu Baumila, parašėte pusę naujausio Donato Montvydo albumo... Ar tai patys jie jūsų ieško, randa, prašo bendradarbiauti?
Na, per „Facebook“ niekam tikrai nerašiau su pasiūlymais. Dabar atlikėjai dažniausiai patys kreipiasi. Tai jau įdirbio reikalas. Turbūt, pasitiki manimi, nori dirbti kartu.
– Pasiūlo bendradarbiauti ir dirbate? O gal yra tekę atsisakyti?
– Dirbu ne su visais. Aišku, anksčiau, kai viskas tik prasidėjo, pasiūlymų tikrai neatmetinėdavau. Bet dabar atlikėjus atsirenku. Pirmiausia visad pasikviečiu pas save į studiją, noriu susipažinti. Tai vėliau matome, ar galime kartu dirbti. Man labai svarbu, kad sutaptų ne tik mūsų muzikinis skonis, vizija, bet ir charakteriai, kad gerai bendrautume. Tada jau galima kažką kurti, siekti rezultato.
– Ar labai įnoringi Lietuvos atlikėjai?
– Nieko, kas būtų verta antraštės, čia nepasakysiu. Mūsų atlikėjai tikrai daug dirba, stengiasi, yra suinteresuoti siekti geriausio rezultato.
– Jaunimo gretose populiaru klausytis atlikėjų iš užsienio ir sakyti, kad lietuviška muzika yra mėšlas. Kaip pats vertinate šiuolaikinę lietuvišką muziką?
– Situacija gerėja. Čia yra daug niuansų, kuo mes skiriamės nuo užsienio. Pradedant mentalitetu, baigiant finansiniais ištekliais. Pas mus nėra milijono vertų įrašų studijų, ir čia viskas susideda.
Pavyzdžiui, tas pats Donato Montvydo albumas... Prie jo studijoje dirbome rimtai ir daug, greta to pajungdami visus išteklius, kad dainos visokiems suvedimo darbams iškeliautų į užsienį, kad prie darbo prisijungtų daugiau profesionalių žmonių. Mes bandome pasiekti tą kokybinę kartelę, kuri pakelta labai aukštai.
O idėjiškai dabar – įdomūs laikai. Viskas taip persimaišę, susimaišę... Niekad negali žinoti, kas, iš kokios šalies taps madinga, kas taps populiaru. Manau, ir dainininkai iš mūsų šalies turi šansų kažką didesnio nuveikti.
– Pats asmeniškai taip pat pristatėte kelias dainas, ruošiate EP. Kam kurti lengviau – kitiems ar sau?
– Sau kurti labai sunku. Kitiems – žymiai lengviau... Nesakau, kad sau reikalavimai didesni nei kitiems. Bet „kabinėjimasis“ prie savęs visai kitoks. Kad ir su kuo dirbčiau, nepraleidžiu jokių detalių, niekam neleidžiu „praslysti“. Bet kai dirbu sau, lieku visai vienas, tik su savo perfekcionizmu. Tada negirdžiu kitos nuomonės... Prie mažiausių detalių sėdžiu paromis. Bet tai, matyt, profesinė liga.
– Kaip atrodo tas kūrybos procesas? Klausote kitų, semiatės idėjų ar priešingai – stengiatės nebūti į kitus panašus?
– Įkvėpimo iš kitų tikrai gaunu. Nėra taip, kad kažko konkrečiai klausyčiau, kad „įsikvėpčiau“ kurti muziką. Bet nė neabejoju, kad kitų įtaka tikrai yra, ir tai labai gerai. Tai padeda ieškoti savęs, yra savotiškas metodas.
Tiesą sakant, įkvėpimas man labai dažnai ateina tiesiog nelauktai ir... visai ne vietoje, netinkamu laiku. Pavyzdžiui, kai telefonas ar diktofonas išsikrovęs ir nėra, kur įsirašyti. Tada tučtuojau lekiu į studiją. O ir šiaip... Mano telefono atmintis nuolat „užkišta“ kažkokiais įrašais, idėjomis.
– Kokių atlikėjų pats klausote?
– Daug visko. Šiuo metu klausau „I love makonnen“, taip pat danų atlikėjos MØ – pasinėriau į jos diskografiją. Visi reperiai, Travis Scottas, aišku, Rihanna, mano meilė...
– Jūsų daina „Resolutions“ skamba JAV radijo stotyse. Kaip tai pasiekti? Atrodytų, daugybė atlikėjų apie tai tik svajoja.
– Visada turėjau tikslą savo kūrybą eksportuoti ten. Šitą dainą parašiau Naujųjų naktį, visiškai apimtas emocijų, kurias norėjau išlieti. Ironiška, kad būtent šiam kūriniui neturėjau jokių didelių ambicijų ir planų. Paleidau ją į pasaulį, o ji išėjo į Ameriką.
Aišku, tai jau ne tik mano, bet ir visos mano komandos nuopelnas. Buvo labai smagu gauti elektroninius laiškus su informacija, kad dainą gros... Pradžioje vieną, po to antrą, trečią... Jie prašė užrašyti tuos šaukinius radijui – „I am Echoes from Lithuania“... Tikiuosi, kad tai tik pirmas žingsnis, o toliau eisiu tik pirmyn.
– Dabar į sceną lipate su kitais dainininkais – kartais pasirodote kaip svečias. Kada užlipsit vienas?
– Manau, tai smarkiai susiję su tuo EP, kurį dabar ruošiu. Tai grynai programos klausimas. Dalyvaudamas Donato Montvydo ture, dirbdamas su didžiule profesionalų komanda, įgijau milžiniškos, neįkainojamos patirties. Su kiekvienu tokiu koncertu jaučiuosi vis labiau pasiruošęs savo paties pasirodymui.
– Tai ar galima Lietuvoje pragyventi iš muzikos?
– Tikrai taip.
