Jis mylimas visame pasaulyje. Ne mažesnį susidomėjimą kelia ir jo koncertas Lietuvoje. Šį rudenį jis Vilnių aplankys pirmą kartą ir pristatys naujausią albumą. Tačiau kas dėsis jo koncerte – nežino niekas. Net jis pats
Apšildys – donžuanas iš Mančesterio
Metas dar labiau paryškinti spalio 18-osios vakarą kalendoriuose. Paaiškėjo, kas apšildys Mac DeMarco pasirodymą Vilniuje. Tai geras jo bičiulis iš Mančesterio – Aldous RH. Anksčiau jis buvo grupės „Egyptian Hip Hop“ frontmenas, klavišininkas ir bosistas. O prieš porą metų nusprendė žengti solo keliu.
Aldous RH – Feelin‘ Blue
„The Guardian“ apie jo mini albumą rašė: „Ši muzika keistai viliokliška, tačiau šio donžuano sėkmė su moterimis – įsivaizduojama. Jo buduaras – tai tik lova niūriame Mančesterio rajone.“ Jo minimalistinės kompozicijos žaidžia 8 dešimtmečio r&b motyvais ir sapnais. „Tai kažkaip iškreiptai gražu“, – konstatuoja muzikos kritikas.
Aldous RH gimė 1992-aisiais. Jo tikrasis vardas Alexanderis Aldous Robinsonas Hewettas. Jis jau dalinosi viena scena su įvairiais muzikantais – nuo Charlotte Gainsbourg (su kuria dažnai yra lyginamas) iki Hudsono Mohawke‘o. Patiks, jei jums patinka „Kindness“, „Ariel Pink“ ir Conanas Mockasinas.
Savo svajingai, flirtuojančiai ir siurrealistinei muzikai įkvėpimo Aldous RH semiasi iš Prince‘o, „Bee Gees“, Toddo Rundgreno ir Stevie Wonderio. Jo meilė rokenrolui užgimė dar ankstyvoje paauglystėje. Netrukus jis subūrė grupę „Egyptian Hip Hop“, su kuria įgijo neįkainojamos patirties ir susiformavo kaip muzikantas.
Aldous RH – Sensuality
Dabar jo muzika gimsta iš asmeninių patirčių ir muzikinių preferencijų. Ji keista ir originali, ir turi nemažą ratą ištikimų gerbėjų. Tarp jų, žinoma, ir pats Mac DeMarco, pasikvietęs bičiulį į savo rudens koncertų turą.
Nenuspėjamų koncertų meistras
Žymiajame „YouTube“ vaizdelyje Mac DeMarco galima išvysti nuogą ir stūgaujantį U2 dainą „Beautiful Day“ su būgnų lazdelėmis užpakalyje. Iš tiesų, net jei kas nors ir nemėgsta jo muzikos, juos tikrai sužavės išskirtinai nesutramdoma Mac DeMarco asmenybė. Filmukai apie jo kasdienybę ir kūrybinį procesą tikrai laimėtų juokingiausių, nesąmoningiausių ir nuoširdžiausių klipų konkursuose.
Mac DeMarco – What Is Love
Kiekvienas jo koncertas – tikras hipsterių vakarėlis. Kuo labiau stengsiesi nuspėti, ką koncerte išvysi, tuo mažiau pataikysi. Jam žengiant į sceną gali skambėti Haddaway hitas „What Is Love“. Jis gali išgerti kelis butelius viskio. Ekranuose gali būti rodomas Pokemonų kompiuterinis žaidimas. DeMarco gali nušokti nuo scenos konstrukcijos ir plaukioti ant publikos rankų ar net banglentės. O gali nutikti ir visai kas kita.
Mac DeMarco nepaiso savo šlovės. Kurdamas muziką į pagalbą jis kviečiasi ne žymius prodiuserius ar žvaigždes, kurių vardą apsimokėtų užsirašyti šalia savojo. Jis mieliau renkasi savo draugus, kuriais pasitiki ir kurie nevaržo jo laisvės.
Dar mokykloje jis grojo keliose grupėse: su „Meat Cleavers“ išbandė indie roką, su „Sound of Love“ – alternatyvų r&b, o su „Outdoor Miners“ – postpanką. 2012 m. įrašytas EP atvėrė Macui plačius kelius. Muzikos leidykla suteikė jam laisvę kurti – tada pasirodė jo pirmas pilnas albumas „2“. Visa kita – jau istorija.
Išprotėjęs ir sentimentalus
Nesuvaidinta Mac DeMarco laisvė iškart sužavėjo muzikos kritikus. Tinklalapis „Drowned in Sound“ rašė, kad jo muzikinis kelias – „stabiliai nuostabus“. O jo naujausią albumą „This Old Dog“ apibūdino kaip „rimtus indie pop sūkurius, kuriuose kiekvienas gitaros perbraukimas perteikia visus vasaros pojūčius.“
Mac DeMarco – One More Love Song
Žurnalas „NME“ Mac DeMarco apibūdina taip: „Jis mėgsta juokelius apie bezdėjimą ir keistus „Coldplay“ koverius vidury savo koncerto. Šis 27-erių vaikinas atrodo mieliau juokiasi iš savęs, nei rimtai žiūri į gyvenimą. Tačiau šis pirmas įspūdis neatspindi jo švelnios ir sentimentalios muzikos.“
Naujausiuose kūriniuose jis atveria kitą, jautresnę savo pusę. Pasakoja apie priklausomybių kankintą savo tėvą ir bandymus nebūti panašiam į jį. Jo albumai vis aukščiau užkopia „Billboard“ perkamiausiųjų sąrašuose ir skamba visur, kur jis bebūtų. Nors Mac DeMarco nepasirašo po jokiomis popmuzikos taisyklėmis ir šablonais, jo sėkmė įrodo, kad to visai ir nereikia.