 |
| Andrius Mamontovas |
Scenoje pasirodęs A.Mamontovas iš karto atsiprašė, kad vėluoja 15 minučių, ko paprastai stengiasi nedaryti, nes su bičiuliu Rimu Šapausku internete per ilgai diskutavo apie religiją. Nedaugžodžiaudamas jis pažadėjo susirinkusiesiems tylų akustinį koncertą ir pradėjo pasirodymą.
Koncerte skambėjo ne tik senesni kūriniai, kaip „Žvakių šviesoje", „Liūdesys“, „Nidos daina“, „Geltoni krantai“, „Jie saugo tave“, bet ir iki šiol niekur prieš tai neskambėjusi daina.
„Aš ją parašiau prieš porą metų, bet albumui „Geltona. Žalia. Raudona“ kažkaip netiko. Ji laukė savo momento. Pamaniau, kad atėjo laikas ją į dienos šviesą ištraukt“, – naują kūrinį pristatė įvaizdį pasikeitęs ir plaukus gerokai prisitrumpinęs atlikėjas.
„Nes mano akių šviesa,
Pabunda kasryt šalia.
Ir mūsų balti laivai
Ten danguje aukštai...“ – skambėjo naujos dainos žodžiai.
Renginio metu, į kurį buvo išpirkti visi 40–60 litų kainuojantys bilietai, atlikėjas ragino siųsti jam raštelius su klausimais ir per petraukėles į juos atsakinėjo.
 |
| Pilna salė klausytojų |
Žiūrovai domėjosi ir asmeniniais A.Mamontovo reikalais, ir globaliais dalykais, pavyzdžiui, kodėl informaciniame amžiuje, žinodami apie visas krizes, pandemijas ir panašius dalykus, nuo to žmonės negali apsisaugoti. „Problemos egzistavo visais laikais, tik dabar mes apie jas visas sužinome“, – klausėjui atsakė A.Mamontovas.
„Ne, pageidavimų aš neskaitau, tai mano principinė nuostata“, – radęs raštelį su pageidaujamų dainų sąrašu sakė buvęs „Foje“ narys.
„Sveikas, Andriau, ar galėsi vėliau man pasirašyti ant krūtinės? Pasirašo Gintaras“, – kvatojančiai publikai klausimą perskaitė dainininkas.
Dainininkas prisipažino, kad koncertuodamas Vilniuje jaučia įtampą, tad sulaukė klausimo, ar jaučiasi laimingas. Jis pažadėjo į renginį atvykusiems klaipėdiečiams vasarą surengti koncertą pajūryje.
Pateikiame keletą šmaikščiausių publikos klausimų ir keletą netikėčiausių A.Mamontovo atsakymų.
– Kaip tu jautiesi koncertuodamas šį vakarą?
– Aš bandau įsivažiuoti. Vilniuje visados būna patys sunkiausi koncertai, Vilniuje aš būnu labiausiai įsitempęs, nežinau kodėl. Savo mieste užsikrauni atsakomybę ir tada sustingsti... Bet gal pavyks kaip nors įsivažiuoti.
– Labas, Andriau. Žinau, kad tu nevalgai mėsos, kiaušinių ir dar kažko. O batoną valgai? Jį kepant dedama kiaušinių.
– Visiškai to išvengti neįmanoma. Suvalgai, sakai „ačiū, kiaušini“. Ačiū tai vištai, kuri padėjo tą kiaušinį. Kas valgo mėsą, turi padėkoti tai kiaulei, kuri mirė dėl kažkieno skrandžio.
– Andriau, pasakyk atvirai: ką manai apie grupės „Sportas“ dainą apie tave?
– Gyvenam žodžio laisvės laikais. Manau, kad ta daina yra nebloga, ganėtinai juokinga.
– Andriau, ar jūs esate laimingas žmogus?
– Taip. Tokie klausimai labai garsiai skamba ir atsakymai labai garsiai skamba. Ir kartais jų nereikia sakyti garsiai, nes ir taip aišku.
– Andriau, kur dingo tavo plaukai?
– Ooo... Kai tik pavasaris, visada reikia pradėti nuo nulio (šypsosi).
