Benas Frostas – garsus australų kompozitorius ir elektroninės muzikos prodiuseris, nuo 2005 metų gyvenantis Reikjavike, Islandijoje ir kuriantis minimalistinę, instrumentinę bei eksperimentinę muziką, kurią inspiruoja ar įtakoja tiek klasikinis minimalizmas, tiek pankroko ir sunkiojo metalo muzika. Jo išskirtiniai, pastatus drebinantys pasirodymai rengiami tokiuose festivaliuose, kaip garsusis Monrealio „MUTEK“, kur Ben Frost derino pastiprintą elektroniką su įnirtingais elektrinių gitarų garsais.
O „Unsound“ festivalyje Krokuvoje B.Frostas drauge legendiniu Brianu Eno bei dirigentu ir kūrinio bendradautoriumi Danieliumi Bjarnasonu atliko „Music for Solaris“ premjerą, kūrinio, inspiruoto Stanisławo Lemo romano ir pagal jį 1972 m. pastatyto Andrejaus Tarkovskio filmo „Soliaris“, jame grojo ir orkestras „Sinfonietta Cracovia“.
2013 m. įvyko Beno Frosto operos „The Wasp Factory“ („Vapsvų fabrikas“) pagal škotų fantasto Iaino Bankso romaną premjera Londono Karališkojoje operoje. Libretą rašė žymus operos režisierius Davidas Poutney, o pats kūrinys pirmiausiai buvo užsakytas Bregenco operos festivalio. 2020 m. buvo pastatyta antroji Beno Frosto opera tikrais faktais paremtu siužetu „The Murder of Halit Yozgat“ („Halito Yozgato nužudymas“, 2020).
Benas Frostas bendradarbiauja su šiuolaikinio šokio trupėmis „Chunky Move“, „Icelandic Dance Company“, žymiais choreografais Erna Ómarsdott ir Wayne‘u McGregoru: intensyvus Frosto muzikos fiziškumas užpildo McGregoro 2010 m. spektaklį „FAR“. Benas Frostas nemažai kuria kinui: jo muzika skamba australų dramoje „Miegančioji gražuolė“ („Sleeping Beauty“, 2011), „Oskarui“ nominuotoje islandų dramoje „Gelmė“ („The Deep“, 2012), britų televizijos seriale „Fortitude“ (2015–2018), vokiškojo „Netflix“ mokslinės fantastikos trileryje „Dark“ („Tamsa“, 2017) ir amerikiečių psichologiniame trileryje „Super Dark Times“ (2017). 2012 m. Benas Frostas realizavo įdomų projektą su islandų konceptualiosios dokumentinės fotografijos menininku Richardu Mosse: Kongo Demokratinėje Respublikoje B.Frostas su dviem bendradautoriais sukūrė garsinę aplinką R.Mosse’s kūriniui „The Enclave“.
Beno Frosto muzika apibudinama kaip nuausta iš kontrastų. Paveikta klasikinio minimalizmo, pankroko ir sunkiojo metalo, šio autoriaus tvinkčiojančių elektrinių gitarų garsų paremta muzikinė faktūra tarsi išnyra iš niekur ir lėtai išsilieja į didžiules, nekonvencines garsines struktūras. „Wire Magazine“ apibūdino B.Frosto muziką kaip „Arvo Pärtą, aranžuotą Trento Reznoro“.
Frosto muzika nėra tik proto mankšta, jis turi nenuneigiamą fizinį būvį – ji jaučiama visu kūnu lygiai taip pat, kaip ir girdima ausimis. Jo kompozicijos sukurtos suvokiant klausytojo komforto zonos slenkstį, išnaudojant aukščio ir garso stiprumo kraštutinumus.
Beno Frosto albumai, dauguma kurių įrašyti su grupe bei kompanija „Bedroom Community“ („Miegamojo bendruomenė“), sulaukė pripažinimo. Apie „Steel Wound“ (2003) leidinys „Pitchfork“ rašė, kad tai – „pavyzdinė ambientinė patirtis“. Albumą „Theory of Machines“ (2007) leidinys „Boomkat“ įvertino kaip „elektroninės muzikos ateitį“. Apie 2009 m. išleistą „By The Throat“ NME rašė: „negailestingas, žiaurus, bet nepaprastai gražus įrašas, kupinas muzikinių įmantrybių, kurios nepaleidžia jūsų dėmesio“.
Elektroninės muzikos garsenybės Beno Frosto pirmą kartą rengiamas išskirtinis koncertas Lietuvoje – lapkričio 5 d. Vilniuje, renginių erdvėje „Kablys+Kultūra“. Bilietus platina „Kakava.lt“, vietų skaičius ribotas.
