Jai ir kitiems lietuviškų muzikos laidų ir vaizdo klipų kūrėjams yra tekę kūrybiškai įveikti ne vieną anuomet iškildavusį iššūkį.
Techninės galimybės – ne riba
Dabar muzikos klipai – jokia naujovė, jie žiūrovus galėtų nustebinti nebent savo technine išmone. Tačiau kažkada, kai techninių galimybių nebuvo daug, muzikos klipas buvo svarbiausia atlikėjo vizitinė kortelė. Šiuos klipus kūrę Lietuvos televizijos režisieriai turėjo gerai pasukti galvas, kaip išnaudoti ribotas technines galimybes.
Pirmieji filmavimai, lyginant su dabartiniais, buvo labai primityvūs, tačiau jau tada ir atlikėjai, ir režisieriai siekdavo aukščiausių rezultatų.
„Būdavo kamera ir garso aparatūra, iš kurios atgamindavome dainą. Kai filmuodavosi, dainininkas atkurdavo tekstą, žiopčiodamas pagal muziką. Paskui montaže klodavome tikrą garso takelį ir gaudydavome vadinamą sinchroną. Visada galvodavau, kad režisierius yra kaip paveikslo dailininkas. Man vaizdelis turėjo būti gražus: ir pirmas planas, ir antras. Aišku, ir prasmingas: ką juo nori pasakyti. Atrodo, labai paprasta daina, nieko neišgalvosi, bet kartais sužaisdavo antro plano detalės: kažkas praeina, kažkas atsiranda, fokusuoji ar nefokusuoji“, – pasakoja režisierė I.Tamulevičienė.
Anot režisierės Jūratės Jankienės, muzikos klipai būdavo kuriami ryškiausioms muzikos žvaigždėms, o dėl idėjos joms reikėdavo ištverti nemalonias filmavimo sąlygas.
„Mūsų su Vytautu Kernagiu ir jo dainos teatru pirmas klipas buvo „Žemutinių pilių šventė“. Su V.Kernagiu pradėjome galvoti, kaip sukurti klipą šiukšlyne. Pasiskolinome kamerą iš naujienų tarnybos, o tą dieną buvo 30 laipsnių karštis. Pasiruošę nuvažiavome su visais rekvizitais [...]. Atvažiavome: o smirda, o karštis, bloga, pykina. Per penkias valandas nufilmavome klipą, labai skubėjome grįžti, nes „Panoramai“ reikėjo kameros. „Panoramos“ operatorius sakė: „Viešpatie, kaip dvokia“, – prisimena režisierė J.Jankienė.
O kartais dėl gero vaizdo klipo kadro reikėdavo rizikuoti net gyvybe. Tačiau kuriant nesibaiminta net pačių ekstremaliausių sąlygų.
„Pavyzdžiui, Nelė Paltinienė darydavo viską. Stovėjo basa ant paties stalo kraštelio jachtoje ir laikėsi už stiebo. Buvo daug rizikingų dalykų. Filmavome su Jonu Gursku, tai buvo gal prieš 15 metų, tada turėjome vadinamą droną. Operatorius buvo pasodintas į nedidelį lėktuvėlį be durelių, pririštas prie sėdynės elastiniais bintais – kad neiškristų, nes turėjo filmuoti persisvėręs. Virš Trakų pilies planai gavosi, virš Kauno pilies planai taip pat gavosi, bet nesimatė dainininko apačioje“, – prisimena I.Tamulevičienė.
Šiandien kiekvienam operatoriui pasiekiamos vaizdo galimybės anuomet buvo deficitas. Tačiau sumanūs kūrėjai rasdavo būdų, kaip prasimanyti specialiųjų efektų.
„Sykį [operatorius] Algirdas Reklys sutiko mane koridoriuje ir klausia: Ingute, ar turi kaproninę kojinę? Sakiau, kad turiu. Tada jis pasidarė vielinį lankelį, tą kojinę užsiuvo, o tai buvo mūsų minkštinimo filtras. Labai daug jį naudojome filmuodami moteris. Veidai išeidavo lygūs, gražūs, rusvi“, – pasakoja I. Tamulevičienė.
„Estrados orbitoje“ laidai sukurti prireikdavo net ir vieno mėnesio
Prieš 20 metų Lietuvos televizijoje egzistavo laida „Estrados orbitoje“. Ši laida pradėta transliuoti 1986-aisiais ir tęsėsi iki 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių. Laidos autorius ir sumanytojas buvo lig šiol „Euroviziją“ komentuojantis muzikos kritikas Kazimieras Šiaulys. Laidoje buvo kalbama apie įvairiausią užsienio muziką. Ypač didelis dėmesys skiriamas rokui. Žinoma, kaip ir kiekvienam televizijos vedėjui, K. Šiauliui reikėjo pereiti per sovietinę cenzūrą. Tačiau 1986-aisiais ji jau buvo gerokai nusilpusi.
„Aš dar ir dabar turiu visų laidų scenarijus. Vyriausiasis redaktorius peržiūrėdavo scenarijų ir išbraukdavo kai ką. Paskui atėjo Sąjūdžio metai, galbūt tai ir padėjo, jeigu šią laidą būtų bandyta kurti 1982–1983-aisiais, turbūt būtų buvę per anksti“, – sako K. Šiaulys.
Dabar informaciją apie muziką tiesiog surandame internete, kuriant „Estrados orbitoje“ – viskas buvo truputėlį sudėtingiau.
„Tai buvo Respublikinis Mažvydo bibliotekos muzikos skyrius. Ir jie tais laikais gaudavo solidžių leidinių iš Vokietijos, Lenkijos ne tik su pikantiškomis naujienomis, bet ir recenzijomis, muzikologų nagrinėjimais. Dirbdavau su žodynais, žodis po žodžio – tekdavo pasėdėti. Vieną laidą kurdavau mėnesį, jau nebeturėjau skyriaus vedėjo pareigų, sėdėjau prie šitos vienos laidos. Dar dabar yra išlikęs maišas laiškų, gautų iš gerbėjų. Laiškų skyriuje sakydavo: „Ateik, pasižiūrėk, keli maišai laiškų sukrauti“. Laidą žiūrėdavo nuo penkiamečių iki septyniasdešimtmečių. 1986-aisiais man buvo 42 metai, būdavo ir tokių laiškų: „Ką čia senis pasakoja apie muziką?“ Metalistai taip sakydavo, jei tik ką nors šiek tiek pakritikuodavau. Na, žinoma, 42 m. – jau ne 16 m.“, – pasakoja K.Šiaulys.
„Muzikinis viešbutis“ – tramplinas atlikėjams
Įsivaizduokite, jei visai netyčia apsistotumėte tame pačiame viešbutyje su muzikos pasaulio įžymybėmis: Madonna, Justinu Timberlaku ar Lady Gaga. Ir jie nuspręstų surengti koncertą viešbučio restorane, kol jūs prie staliuko gurkšnotumėte savo gėrimą. Lietuvoje tai iš dalies buvo įmanoma. Žinoma, tik be Madonnos ir Lady Gagos, bet su mūsų scenos padangės žvaigždėmis.
Laida „Muzikinis viešbutis“ žiūrovus prie ekranų kviesdavo iš Vaidilos teatre įkurto viešbučio restorano. 1994-aisiais pradėtas televizijos režisierės J.Jankienės, tada dar Šimkutės, ir dainininkės Vilijos Grigonytės, šis muzikos šou tęsėsi iki 2001-ųjų. Nors V.Grigonytė nebuvo scenos naujokė, televizijos laidų vedėja tapo visai atsitiktinai. V.Grigonytė pasakoja, kad netrukus laidos tikslas buvo ne tik pramogos su jau gerai žinomomis žvaigždėmis, bet ir pažintis su dar scenoje negirdėtais vardais.
„Per pirmąją „Euroviziją“ 1994-aisiais bendravau su visais dalyviais. Supratau vieną dalyką, kad pas juos visus yra rengiami dainų konkursai. Ten vyksta pasirodymai, koncertai, atrankos, konkursas, kuris irgi vadinasi „Eurovizija“, kai grįžau pagalvojau, kad reikia, jog mūsų „Muzikinis viešbutis“ taptų tramplinu atlikėjams. Dalis laidos turėtų būti skiriama jauniems talentingiems artistams, kad jie galėtų pasirodyti ir pristatyti naujas dainas“, – V.Grigonytė.
Kai kurie didžiausi „Muzikinio viešbučio“ kuriozai televizijos žiūrovų iš ekrano nepasiekdavo.
„Filmavome finalinį „Muzikinį viešbutį“ Jaunimo teatro kieme Vilniuje. Turėjo būti tiesioginė transliacija ir buvo labai baisus oras – lietus, vėjas. Virto ir griuvo mūsų dekoracijos. Turėjome jauną prodiuserį, kuris buvo atėjęs dirbti, – Jurgį Gylį. Jis sako: „Reikia eiti į tiesioginį eterį, atsistoti tarp griūvančių [dekoracijų] ir pasakyti: „Va, kokia situacija, negalime nieko filmuoti“. Šalia stovėjo V.Kernagis, kuris sakė: „Taip negalima, žmonės neturi matyti“. Buvome įpratę, kad žmonės neturi matyti to, kas blogai. Paklausiau Vytauto, nors kitą dieną supratau, kad padariau blogai, nes žmonėms kaip tik reikia užkulisių, mes turime būti, kaip dabar sako, online, nes tada prasideda tikri dalykai. Kiekviename finaliniame [filmavime] yra baisių istorijų. Kaip, pavyzdžiui, Trakų pilyje, kai turėjome pradėti filmuoti ir dingo šviesa. Pora valandų negalėjome nieko daryti ir išvis nežinojome, ar galėsime daryti, bet po tų dviejų valandų, kai pradėjome filmuoti, publika buvo nuostabi“, – prisimena tuometinės laidos „Muzikinis viešbutis“ vedėja V.Grigonytė.
