Guy Bovetas yra, ko gero, pats garsiausias pasaulyje šiuo metu gyvenantis vargonininkas, kurio nuopelnai muzikos pasaulyje gali būti lyginami su M.Rostropovičiumi ar J.Menuhinu. Per metus šis vargonininkas sugroja apie 60 koncertų ir savo koncertinių kelionių metu net kelis kartus apkeliauja Žemės rutulį.
G.Bovetas pasaulinį pripažinimą pelnė savo išskirtine erudicija, įvairiapusiškumu ir originalumu. Visame pasaulyje pripažintas vargonų ekspertas, kompozitorius, improvizatorius, vargonų tyrinėtojas, pedagogas G.Bovetas yra įrašęs daugiau nei 50 kompaktinių plokštelių, kuriose skamba muzika, įrašyta Šveicarijos, Prancūzijos, Ispanijos, Lotynų Amerikos ir Japonijos vargonais. Keletas jo įrašų buvo įvertinti prestižiniais „Laser d'or“ ir „Grammy“ apdovanojimais.
Štai ką apie G.Boveto pasirodymus rašo pasaulio spauda:
The New York Times: „Guy Bovetas....yra spalvingas, teatrališkas vargonininkas....jame telpa ir rimtas Bachas, kaip buvo girdėti iš galingos Pasakalijos ir Fugos c-moll....Be to, jis gali groti su lengva, kuklia elegancija, kaip kad subtilioje G-dur fugoje....Tačiau būtent jo spalvingas sąmojis ir šmaikštumas ilgam išlieka atmintyje.“
G.Bovet pasaulinį pripažinimą pelnė savo išskirtine erudicija, įvairiapusiškumu ir originalumu.
The Plain Dealer (Cleveland): „Guy Bovetas instrumentų karalių pavertė į kunkuliuojantį muzikinio šampano šaltinį....Šveicarų vargonininko grojimas buvo aiškus ir žėrintis. Kiekvieną frazę jis pripildė ritmine gyvybe ir pavertė kiekvieną šios programos kūrinį į dramą. O visų geriausia, jis tryško žavingu humoru, labai retai pasitaikančiu tarp vargonininkų....“
The Washington Star: „Pribloškiantis meistriškumas....“
G.Bovetas su VU šv. Jonų bažnyčios vargonais yra susijęs pakankamai stipriais saitais. Prieš 30 metų, paskutinės maestro viešnagės Lietuvoje metu, jis buvo tas žmogus, kuris paskatino vargonų meistrą Rimantą Gučą šioje bažnyčioje stovėjusių vargonų liekanas rekonstruoti daugiau ar mažiau remiantis istoriniais principais, o ne pagal tuo metu buvusias madingas, bet vėliau atgyvenusias technologijas. Rezultatas gavosi puikus – didingas ir savitas instrumentas, kuris žavi ir tokius istorinių vargonų ekspertus, kaip G.Bovetą.
Artėjančio koncerto VU šv. Jonų bažnyčioje proga kalbiname didijį vargonų maestro.
– Sakoma, kad vaikystėje patirti įspūdžiai yra tokie stiprūs, kad išlieka visam gyvenimui. Kokie ankstyvieji patyrimai paskatino Jus pradėti groti vargonais?
– Tikriausiai šeimos aplinka, mano mama kartu su keliais giminaičiais įvairiai muzikavo. Du mano mokytojai buvo mano giminaičiai (Jeanne Bovet ir Marie Dufour).
– Jūs studijavote vargonus garsiosiose Lozanos, Ženevos ir Paryžiaus konservatorijose. Gal galėtumėte pasidalinti svarbiausiais įspūdžiais studijuojant pas žymiausius tų laikų vargonų profesorius?
– Tuo metu nelabai: aš kritiškai vertinau savo mokytojus. Visuomet žinojau ką tiksliai aš norėjau daryti. Mane labiausiai žavėjo jų asmeninio gyvenimo pavyzdys, taip pat jų entuziazmas ir troškimas dirbti.
– Dėl savo neįtikėtinai instensyvaus koncertinio tvarkaraščio (apie 60 koncertų per metus), Jūs kelis kartus kasmet apkeliaujate Žemės rutulį. Kas padeda Jums išlikti tokiam aktyviam? Ar Jūs turite kokių nors asmeninių įpročių, kuriais norėtumėte pasidalinti su savo gerbėjais?
– Turiu turėti pakankamai laiko atsipalaiduoti ir suvalgyti po tris gyvas gyvates per dieną su trupučiu pipirų…
– Jūs esate vargonų profesorius Bazelio (Šveicarija) konservatorijoje bei dėstote vargonus keliuose JAV universitetuose ir Bolonijoje, Italijoje. Gal galėtumėte apibūdinti savo studentus? Pabandykite palyginti dabartinius studentus su tais, kurie studijavo prieš 5 ar 10 metų?
– Bazelyje (dabar aš jau pensijoje) aš turėjau studentus, kurie atvykdavo iš viso pasaulio specialiai mokytis pas mane. Kokybė buvo labai aukšta. Daugelyje kitų pasaulio vietų aš mokau vietinius studentus, todėl, kad jie lanko mokyklas savo vietinėse mokyklose. Tai reiškia, kad aš ne visada susiduriu su tais standartais, prie kurių esu įpratęs. Apskritai, mano nuomone, grojimo vargonais lygis tampa techniškai labai aukštas.
– 1970 metais Jūs įkūrėte garsiąją Romainmôtier vargonų vasaros akademiją, kur kiekvienais metais keliasdešimt studentų iš viso pasaulio atvyksta studijuoti pas Jus, Marie-Claire Alain ir Luigi Ferdinando Tagliavini. Kas paskatino Jus šitam žingsniui?
– Aš buvau jaunas ir turėjau dirbti per vasarą.
– Dėl savo pasaulinės reputacijos, Jūs (galbūt kaip niekas kitas) jaučiate vargonų kaip meno, kaip instrumento, kaip profesijos, kaip savo laikmečio kultūros, socialinės, ekonominės, religinės, netgi politinės situacijos veidrodžio pulsą įvairiose šalyse. Jūsų nuomone, kokia yra vargonų pasaulio padėtis šiandien? Kur šiame kontekste yra Jūsų šalis?
– Kalbant apie vargonus, mano šalis nepriklauso jokiai nacionalinei krypčiai. Mūsų instrumentai – tai stilių kombinacija paimta iš kaimyninių šalių. Gerai tai ar blogai??? Nepaisant to, kad aš buvau tikintis ir labai aktyvus bažnyčios vargonininkas, aš manau, kad vargonai turėtų atsikratyti religinių sąsajų, nes tai daro didžiulę žalą vargonams kaip instrumentui ir turėtų tapti išimtinai muzikiniu instrumentu. Kalbant apie profesiją, nerekomenduočiau niekam, kas tikisi normalaus profesinio gyvenimo tapti vargonininku. Bažnyčia iš tiesų yra nebesuinteresuota muzikos kokybe liturgijoje, kunigai neturi tinkamo išsilavinimo, apskritai bažnyčia praranda savo vaidmenį kultūroje. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl bažnyčia išgyvena dekadansą.
– 2008–2009 metais, daugelis šalių (tarp jų ir Lietuva) prisijungia prie Amerikos vargonininkų gildijos iniciatyvos švęsti Tarptautinius vargonų metus. Ar Jūs pastebite, kad pasaulyje Muzikos Instrumentų Karalius susilaukia vis daugiau dėmesio tarp paprastų žmonių?
– Ne.
– Paskutinį kartą Lietuvoje viešėjote maždaug prieš 30 metų. Sakoma, kad tuo metu Jūs buvote tas, kuris paskatino lietuvių vargonų meistrą Rimantą Gučą pastatyti VU šv. Jonų bažnyčioje mechaninį instrumentą, kuris daugiau ar mažiau būtų įkvėptas senosios tradicinės praktikos ir technologijų. Ar prisimenate tuos senus laikus? Gal galėtumėte truputį plačiau apie tai papasakoti?
– Į Vilnių atvykau dėl premjeros, tai buvo vargonų koncertas su orkestru, kurį parašiau Leopoldui Digriui. Paskui kelis kartus buvau atvykęs koncertuoti. Nesu tikras ar aš pasiūliau ponui Gučui pastatyti mechaninį instrumentą, nes kiek prisimenu, jis jau buvo pastatęs vieną ar du instrumentus, ir jis žinoma jau buvo ypatingai susidomėjęs istoriniais vargonais, prieš man atvykstant. Tačiau, žinoma, aš jį paskatinau: argi galėjau pasielgti kaip nors kitaip?
– Lietuvoje viešite kaip meistriškumo kursų Vargonų vasaros akademijoje Marijampolėje vedėjas. Jūs taip pat koncertuosite didžiausiais Lietuvos vargonais VU šv. Jonų bažnyčioje. Kokius netikėtus ir intriguojančius kūrinius turėtų išgirsti vargonų muzikos mylėtojai Vilniuje? Ar į koncerto programą įtraukėte ir savo sukurtų kompozicijų? Jeigu taip, kaip galėtumėte apibūdinti savo kompozicinį stilių?
– Vilniuje negrosiu savo paties sukurtos muzikos. Nelaikau savęs reikšmingu vargonų kompozitoriumi. Dažniausiai kuriu pagal užsakymus, nes žmonėms patinka mano muzika. Mano muzika nėra stilistiškai kuo nors unikali, tačiau išskirtinis jos bruožas yra tai, kad aš bandau rašyti istoriniams instrumentams, nes šiuo metu yra daug restauruotų istorinių vargonų ir žmonės pavargsta klausydami tik vieno stiliaus muziką. Daugybę kartų organizatoriai kviesdami mane groti istoriniais vargonais, prašė „groti kitokį repertuarą, nei tas, kurį jie girdi per kiekvieną koncertą, nuo to laiko, kai buvo restauruoti jų vargonai...“
Koncertą Vilniuje pradėsiu trimis ispanų Baroko kompozitoriaus Francisco Correa de Arauxo tiento. Tiento – tai ispaniška fugos versija, kurioje imitaciniai temų pasirodymai derinami kartu su įspūdingais, virtuoziškais pasažais, kurie prideda šiems egzotiškiems kūriniams karšto ispaniško temperamento. Vargonų muzikos mylėtojai tikiu, bus maloniai nustebinti amžinai naujai skambančia J.S.Bacho Tokata, adagio ir fuga C-dur bei choralu Wir glauben all‘ an einem Gott. Šiems Vilniaus vargonams itin tiks ir F.Mendelsono Tema ir variacijos D-dur. Kadangi ypatingai žaviuosi italų muzika, negalėjau atsispirti pagundai koncertą užbaigti 6 įspūdingomis bei nuotaikingomis Gloria eilutėmis, kurias parašė G.Verdi bendraamžis Vicenzo Petrali.
– Jūsų nuomone, dėl kokių priežasčių šiandienos žmogus galėtų susidomėti vargonais? Gal galėtumėte tarti keletą žodžių tiems, kurie galbūt niekada nebuvo susidūrę su vargonais anksčiau, kur yra Instrumentų Karaliaus didybė?
– Žinoma, nuostabioji vargonų pusė yra spalvų galimybės, bei faktas, kad vystymosi galimybės yra milžiniškos: su mūsų instrumentu daugybė dalykų dar nėra išbandyta.
